Seniai nematote pavasarių saulėtų,
Nežydi vasaros jums nuostabiais žiedais,
Negalite grožėtis pievų kilimu gėlėtu,
Auksiniu rudeniu, nubėgančiu laukais.
Veidų jums švelnūs vėjai nebeglosto
Ir snaigėm nepasipuošia plaukai,
Lietus neprisiglaudžia, kaip mama, prie skruosto,
Net jei išėjote, dar būdami vaikai.
Jums ryto rasos ašarom netviska,
O mėnuo - nenubarsto kelio sidabru.
Tie, kas mylėjo jus, aukotų viską,
Kad tik pabūtų nors trumpai kartu.
Jūs esat ten, kur mes visi nueisim,
Kiekvienas per anksti, ne per vėlai.
Jūs stebit mūs žingsnius, o mes jus mylim,
Šiandien mums esat lyg Kalėdų angelai.