Aš norėčiau pradėti rūkyti.
Aš norėčiau mokėti dvejais pirštais elegantiškai suspausti mažą, baltą ir brangią cigaretę. Norėčiau mokėti mechaniškai kilnoti savo ranką iki lūpų. Norėčiau mokėti išpūsti tobulą dūmų kamuoliuką savo raudonu lūpdažiu išteptomis lūpomis ir stebėti jį skriejant šaltu žiemos oru savo akimis, kurios būtų išryškintos nepriekaištingo makiažo.
Norėčiau mokėti tobulai pražiodyti lūpas ir įkvėpti nuodingo dūmo taip, lyg gyvenčiau tik dabartine akimirka.
Norėčiau išeiti į lauką visiškai viena, išsitraukti cigaretę, ją pridegti ir pradėti savo ritualą. Norėčiau, jog vėliau kas nors prisijungtų prie manęs.
Norėčiau turėti tokį ritualą, kuris kartotųsi kas kelias valandas, žudytų mane, ir kuris suteiktų visa kam baltų dūmų prisotintos prasmės...

Kai man būtų liūdna, aš užsidegčiau cigaretę ir spoksočiau į vieną tašką. Nerūkyčiau, ne, tik laikyčiau tą tabako pagaliuką ir žvelgčiau į pasaulį tuščiu žvilgsniu.
Kai man pagerėtų, aš išsitraukčiau gitarą, laibais pirštais paliesčiau vieną stygą ir stebėčiau vibravimą. Stebėčiau ilgai. Galiausiai sudėliočiau drebančius pirštus į reikiamas vietas, tinkamus skirsnius, ir išgaučiau tobulai skambantį akordą. Prie vieno netrukus prisijungtų ir kitas natų sąskambis, prie antro - trečias, ir taip tęstųsi garsų seka, kol išgirsčiau rišlią melodiją. Ją kartočiau ir kartočiau kaip mantrą, siekdama pasiekti nušvitimą. Aišku, visa tą laiką mano burnos kamputyje būtų patogiai įsitaisiusi iki skausmo savo skoniu pažįstama cigaretė.
Norėčiau prarūkyti savo plaučius taip, jog vėliau kalbėčiau užkimusiu balsu, bet sakyčiau: "Viskas ne veltui".
Norėčiau, jog man rūkant viskas ir nebūtų veltui.
Aš norėčiau mirti jauna ir graži. Ir su cigarete savo Holivudo blizgesio vertuose, baltuose dantyse.

Taip, aš norėčiau pradėti rūkyti. Labai.