Esu tik
lengvas mirksnis,
baltas pievų rūkas,
ištirpstantis lyg sniegas
saulės spinduliuos.
Atmerktam gėlės žiede
virpantis lašiukas,
padūkęs vėjas,
siaučiantis plaukuos.
Esu tik
pienės pūkas,
lengvas ir svajingas,
maža smiltelė,
kopose paklydus.
Žuvėdros mostas
jūroje viltingas,
išvargus burė,
stiebu vėl nuslydus.
Švelnus plazdėjimas,
drugelio skrydis,
medus besirpstantis
ant tavo lūpų.
Liepsnelė, kuri
sielą šildys
nakties tyloj,
nes ši parklupo...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2011-01-21 12:49:18
Liepsnelė, kuri
sielą šildys
nakties tyloj,
nes ši parklupo...
Ak, švelnume... :)
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-12-28 22:55:09
Mylimo žmogaus atleidimas ...nes ši parklupo...
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2010-12-28 22:43:14
Malonu, kad yra tokių žmonių, kurie gali daug kuo būti. NEGĘSK, LIEPSNELE-nuoširdžiai to linkiu.
Vartotojas (-a): Madeleine
Sukurta: 2010-12-28 22:26:51
daug nusižeminimo ir susimenkinimo, daug girdėtų įvaizdžių
Anonimas
Sukurta: 2010-12-28 22:24:22
Čia daina, ilgesio daina.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-12-28 21:31:20
švelnus dvelksmas...gal meilės...
Anonimas
Sukurta: 2010-12-28 21:23:55
Labai gražios metaforos, toks švelnus meilės akimirksnio dvelktelėjimas amžinybėje... Tiek daug esama, kai mylima.