Tas tyras skaidrumas...
Vos melsvas dangus...
Išbalintas jausmas.
Pasaulis šviesus.
Vėl medžiai padengti
baltu sidabru.
Išgryninta siela,
širdy taip jauku.
Pažėrė, pabėrė
puikumą dangaus.
Ir vėjas nurimęs.
Tavęs nieks neklaus
Ką tu taip dūmoji?
Ar neša toli
Sustingus svajonė?
Klausais. Ar girdi?
Tai šnabždasi snaigės,
dainuoja kartu
Ir girgžda po kojom,
jos ten, kur ir tu.
Užsuko, užbėrė
svajonė dangaus.
Vėl ramios dienelės.
Greit pūgos ims siaust.
Kol kas vis dar plaukia
aukštai žydruma.
Gal lauksiu... Nelauksiu...
Graži ši žiema.
Tas tyras skaidrumas...
Jis šitoks vaiskus...
Tik vėl virš galvos
man sujauktas dangus.
spika
2010-12-28 00:07:10
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): antanas vėjyje
Sukurta: 2010-12-28 22:56:21
lengvai, nepertemptai
Vartotojas (-a): Madeleine
Sukurta: 2010-12-28 22:28:14
jausena atskleista natūraliai ir ganėtinai įtaigiai. O daugtaškiais nepiktnaudžiaukite ;)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-12-28 00:21:30
Viskas taip pasakiškai gražu, o po to kažkoks niekadėjas viską sujaukė :(
Anonimas
Sukurta: 2010-12-28 00:10:41
Graži ši žiema.