Pajudina jūros vanduo įsūrėjęs,
Pazulina smėliai iš gelmių išlipę –
Tą lemtį man skyrė patsai Įkūrėjas –
Su jūra siūbuoti nerimstantį klipą.

Tik retkarčiais vaiko rankelės sugriebia
Ir klauso nerimstančios jūros ošimo –
Nei didelio džiaugsmo, nei meilės beribės,
Lyg būčiau pasauly nei buvus, nei gimus.

Tik savąją aurą aš kartais paglostau,
Kad jūrinių nuotykių teko patirti –
Ir perlą auginti karališkam sostui,
Ir žmogų matyti, ir skaudžiai numirti.

Nuo bėgančio smėlio man veidas nubluko,
Jaučiau, kad gyvenimas baigiasi greitai –
Viduj mano auros gyveno krabiukas,
Paėmę mane kaip vestuvinį kraitį.

Vienintelę žnyplę kaip vėliavą kokią,
Jis kelia į viršų ir smeigia į priešą.
Ir krabai kaip žmonės ir skirias, ir tuokias,
Moralę kai popieriaus skiautę suplėšę.

Aura manoji kaip skydas kareiviui,
Kaip laimės pilis didelė ištaiginga –
Vienkojis krabelis sudurstytas, kreivas,
Be vingių keliauja ir niekur nestringa.

Tik sūriosios bangos skalauja ir mėto,
Ir mena, kad niekams tiek laiko paleidau,
Bet aura paliko kaip kriauklė dėmėta
Ir liūdesi mano tuštybės išsklaido.