Ar tu žinai,
ko ieško jūroje
laivai? –
ne uosto, ne krantų –
gelmės savos,
kur grandines
nutraukę
grimzta inkarai.

Ko blaškosi
drugys
vakarėj migloje? –
ne žiedo, ne dangaus –
gelmės savos,
kur sudega
sparnai.

Ko nerimsta
Žemėj
vargstanti dūšelė
iš savos gelmės
betraukdama
lobius paslėptus
giliai? -
bet kančia nerimsta,
kaip žaizda
kraujuoja –
iš gelmės giliausios
demonai baisiausi
į pasaulio šviesą
iššiepia nasrus.

Kokioje gelmėje,
dūšele,
kančią nuskandinsi,
kokioje gelmėje
rimtį surasi? –
ar į Žemę
grįši,
jei dangaus
nerasi,
ir savoj gelmėje,
kančią nuskandinus,
kaip pakelės
smilgelė
vėjuje šiurensi?…