Seniai nejutau tokių Kalėdų, kokios buvo šios. Ir niekada jų nepamiršiu. Jau nebepamenu, kada tokios pusnys gaubė namus – sunkiai bridau net savo kiemu. Pernai, kai ne snaigės krito, o lietus stogą barbeno, aš taip nekantriai laukiau švenčių. Likus visam mėnesiui iki didžiosios dienos pasipuošėme eglutę, namo stogo kraštelius aplipdėme lemputėmis ir laukėm. Šiemet buvau nusiteikusi išsikepti naminių kūčiukų (lig šiol pirkdavome parduotuvėje) ir su dieduku susimalti aguonpienio. Tai sugalvojau dar krentant lapams.
Išeinantis ruduo išsinešė iš mūsų namų džiaugsmą, o ateinanti žiema paskui save atitempė milžinišką skausmą. „Šiemet mes darysim aguonpienį.“– pasakiau diedukui ir nusišypsojau. Šis linktelėjo galvą ir suabejojo: „Jei tik pajėgsiu.“ Aguonas malėme su močiute.
Nuo seno kūčių vakaras man atrodo netgi stebuklingesnis už pačias Kalėdas. Namuose pasipuošiau suknele, o į plaukus įsirišau mėlyną kaspiną. Nupėdinau į už tvoros stovinčius močiutės ir dieduko namus ir nuėjau pasisveikinti. „Kokia tu pasipuošusi.“– pasakė diedukas, žvelgdamas į mane savo mėlynomis kaip jūra akimis. Šyptelėjau, nes kažkas gerklėje neleido ištarti nė žodžio. „O jūs jau pasipuošti turbūt negalėsite.“– kirbėjo mintyse. Nusisukau į sieną ir stengiaus praryti iš akių besiveržiančias ašaras.
Aš padengiau stalą aštuoniems žmonėms. Šalia paklojome sofą, ant kurios mama su dėde atvedė ir pasodino dieduką. Atsistojo sesė ir paėmusi į delną mažą maldaknygę paskaitė maldelę. Nebepamenu jos kalbėtų žodžių. Jis žiūrėjo kažkur tiesiai ir persižegnojo lūpomis tardamas žodžius „Vardan Dievo Tėvo.“. Kažin, ar kada jis dar galės prisėsti kartu prie kūčių stalo ir padalinti visiems plotkeles. Nebeklausiau nieko, nusisukau į sieną, kad nesutikčiau jo žvilgsnio, ir verkiau. Girdėjau, kaip šalia nosį šniurpščiojo mama, kaip ašaras braukė močiutė. Visa ši ceremonija man priminė mišias. Kažkas krūtinėje draskė širdį ir, jei būčiau buvusi viena, būčiau rėkus balsu. Bet aš žinau, kaip sunku mano mamai, kaip liūdna močiutei ir kokia sumaištis mamos brolio viduje...
Sena tradicija pasidalinti šventa duona – plotkelėmis yra ir pas mus. Visi pirmiausiai suskubome prie dieduko, kuris atlaužė iš kiekvieno po gabaliuką ir pasidalino savo rankelėje laikytu kalėdaičiu. Tai buvo vienintelis maistas, kurį jis tą vakarą valgė prie kūčių stalo. O aštunta lėkštė liko švari.
Po religinių procedūrų diedukas prigulė. Jis snaudė, kartais pabusdamas ir pasiversdamas ant šono, o mes, vos pamatę jį bruzdant, rūpinomės, ar šis gerai jaučiasi. Į aguonpienį močiutė įmetė kūčiukų, tačiau šie mirko iki ryto – diedukas nenorėjo. Jų, beje, negaminome namuose, tačiau nepasidaviau – aš norėjau bent kažko gražaus. Rytą su sese kepėme ir puošėme imbierinius sausainiukus. Kelis padarėme ir dieduko garbei – su jo vardu.Vieną jų suvalgiau šįryt pati.
Kai pasisveikinant paimu jam už rankos, jis taip suspaudžia delną... Ir nurieda visu kūnu virpulys. Pažiūri tuo nuoširdžiu žvilgsniu, didelėmis savo akimis ir noriu paprašyti kažko, kad prikeltų mane iš šio sapno.
Kiek nedaug mes visi norėjome rasti po eglutę. Vieną vienintelę dovaną. Deja, tikriausiai nebuvome tokie geri, nes Kalėdų senelis mums jos neatnešė.
Seniai nejutau tokių Kalėdų, kokios buvo šiemet. Ir niekada jų nepamiršiu. Dieduk, aš jus myliu ir noriu, kad dar prisėstumėte kartu prie kūčių stalo.