– Juozapai, rupūže, įsileisk! Išgerkim vyno, Juozapai!
Ant grandinės daužėsi vilkinis šuo, net visas oras virpėjo nuo jo galingo lojimo. Reiškulis ilgai beldėsi į Juozapo langą, brazdinosi apie duris, bet viduj niekas neatsiliepė. Dar kiek paklebenęs duris, pasuko link kiemo vartelių. Jam taip norėjosi išgerti, nuraminti širdgėlą.  Negi jis kaltas, kad dukra taip sunkiai susirgo. Būtų aplankęs, bet nežinojo. Žmona jam nepranešė, kad Julytė serga. Julytė jau visa Julija. Graži mergina, pasiekusi ketvirtį amžiaus, bet Reiškuliui ji tebebuvo maža miela mergytė, tokia, kokią ją tada motina išsivedė iš jo namų. Galėjo ir pats, be pakvietimo, dažniau užsukti pas jas, kai būdavo miestelyje. Bet kas galėjo pagalvoti, kad vasarą galėtų kas sirgti. Vargšė mergytė, tokia sumenkus... O žmona sako: „ Gyvuly, tau ne dukra rūpi, krauni pinigus, laki per dienas, užversi kojas kada... Nedovanos tau Viešpats už tai, kad tikrą savo vaiką apleidai.“
– Argi apleidau? Aš juk nežinojau, kad serga... – Pats sau  balsiai pasiguodė senukas ir susiėmęs galvą nulingavo per laukus. Šoną daužė naminio vyno butelis, įgrūstas vidinėn švarko kišenėn. Nežiūrėdamas takelio, brido per atolu peržėlusias pievas, brovėsi per dygius krūmus, kol pasiekė pamiškės sodybą.
– Levonai, a Levonai, kaimynėli brangus. Kaip gerai, kad tave namie radau, – dar iš tolo kalbina Reiškulis namų šeimininką, apsidžiaugęs, kad nors vieną iš aplinkinių kaimynų rado namie.
–Velnias čia jį nešioja – keiktelėjo panosėj Leonas, pastatė uždurin mėšlinas šakes, nubraukė žolėn batus:
– Tai sveikas, kaimyne, Kokie vėjai atpūtė taip vėlai?
– Oi, kaimynėli, Verkia mano širdis. Kruvinom ašarom verkia. Julytė, duktė mano vos nenumirė, sumenkus visai... Skausmą skandinu, kaimynėli... – išsitraukė vyną ir ištiesė Leonui, – išgerkim, kaimynėli, nuskandinkim širdies kirminą. Negaliu, kaip skauda širdį, gaila dukrytės... och... – nykščiu nubraukė išriedėjusią ašarą.
– Na, jei taip, einam trobon. Žmona kleckus verda, bus kuo užkąsti. – Praleidęs pirma savęs ir užstalėn pasodinęs svečią, Leonas suieškojo stiklinę, pirštu išbraukė iš jos pastipusią musę. Reiškulis tuoj pripildė ją vyno:
– Sveiks, kaimynėli, vynui užkandos nereikia. Gerk.
Leonas nusiurbė gurkšnį vyno ir pastatė stiklinę atgal ant stalo. Atsinešė kumpio gabalą ir duonos kampą:
– Negaliu tuščia burna. Kąsk ir tu. Tuoj Teresikė kleckus atneš, o kol kas kąsk kiaulės kūno. Neblogas tavo vynas, ir sugebi tu padaryti. Tikriausiai užkeikimą kokį žinai...
– Och, kaimynėli, oi skauda, man širdį skauda. Dukrytė mano... Na ar aš kaltas? Ar kaltas? Ne, tu man pasakyk, kaltas aš ar nekaltas?...
– O kuom tu gali būt kaltas? Liga ne močia. Ir nepaklaus pas ką ateit ir ką aplenkt. Kai pristoja, ne taip lengva nusikratyti, – postringavo Leonas, vis pripildydamas Reiškuliui stiklinaitę. Pats mažai teragavo. Vylėsi, kad kaimynas nulūš ir užmigs, nes kitaip niekam per jį visą naktį ramybės nebus.
– Va, vyrai, karštu užsikąskit. Užsikąskit, koks čia pasisedėjimas tuščiais pilvais. Va kai privalgę, tada ir gėrimas kitaip eina. Aš jau žinau, – kalbėjo Teresė, ant stalo pastačiusi garuojantį kleckų bliūdą ir kraudama juos Reiškulio lėkštėn, – valgyk, kaimynėli, valgyk.
–  O, kleckai. Kleckai neblogai. Pamenu, žmona kai išvirdavo kleckus, tai Julytė vos vieną įveikdavo. Tai bent kleckai būdavo! O čia mažučiai, tik ant vieno danties. Ryk stačius, kaip višta sliekus ir tiek. Man bedančiui gerai bus, – griebė vieną ir nugurkė. – Tai virdavo manoji kleckus! Šitie mažutukai...gurkt ir nėra...ir nėra...skauda širdį...och...och... Julytė labai mėgo kleckus...vos vieną...
– Juk nemirė, kaimyne, tavo Julytė. Pasveiks...
– Argi čia kleckai...mažutukai...– Reiškulis nebesiklausė, ką jam sakė Leonas. Kalbėjosi pats su savim, smarkiai pasvyruodamas ant kėdės. Ilgai badė šakute lėkštėje likusį klecką ir niekaip nepataikė jo padurti. Kleckas slidinėjo lėkštutėje, mitriai išvengdamas šakutės virbalų. Netekęs kantrybės, trenkė šakutę žemėn, ir, pagriebęs visa sauja nepaklusnų klecką, įsidėjo burnon. Peržvelgė visus piku žvilgsniu, panarinęs galvą, lyg kažką dar norėjo pasakyti, pakrutino lūpas be garso ir pamažėl nuleido galvą ant stalo. Vos ne į lėkštę kaktą padėjo.
– Užsnūdo,  – su palengvėjimu atsiduso Teresė, – Jau buvau išsigandusi, kai pradėjo mano kleckus peikti. Maniau, kai šveis pro langą visą bliūdą. Valgykim greit. Dar reikia karvę iš ganyklos parsivest, kiaules pašert. Gal greit nepabus...
– Paguldykim jį lovon, dar galvą persiskels, nuo kėdės griūdamas.
Atsargiai nunešė miegantį Reiškulį lovon, nuavė kaliošus ir priklojo paklode, kad musės nekąstų. Dar pasidžiaugė, kad taip giliai įmigęs, nieko nejuto, kaip negyvas. Tai nusitašė senis! Tyliai uždarė duris ir išėjo pabaigt dienos darbų.