Šulinys

Santrauka:
///
Mano tėvas turėjo medžio dirbtuves. Suręstas iš rąstų, šiek tiek pakrypusias į vakarus. Pašaliniai vadino "Pizos bokštu". Tie, kurie ten lankėsi – tiesiog "starelke". Ką tai reiškia, nesupratau iki šiol. Ir mano tėvas to nežinojo. Šią paslaptį nusinešė buvęs starelkės savininkas. Perdozavo savo auginamo tabako.

Į dirbtuves ateidavau gan dažnai. Ir ne dėl to, kad man patikdavo šaižus pjaunamų lentų garsas, ar amputuojamų eglių kvapas. Priešais "starelkę" stovėjo žilvitis. Senesnis už pačias dirbtuves, platus, žemas, kuprotas. Taip pat palinkęs į vakarus. Savo šakomis dengė srutų šulinį. Man netoliese dunksojo jau apleistos kiaulidės. Tėvas pasakojo, kad prieš penketą metų į jį, tą šulinį, įkrito Mikėno arklys. Ištraukė jau padvėsusį. Akį pervėrė vienas iš strypų, kurių šuliny buvo gausu.

Ant to žilvičio sėdavau ištisas dienas. Tiesiai virš šulinio. Ant storiausios šakos. Laikui bėgant apsipratau prie lentomis uždengtos duobės ir vieną dieną supratau, kad virš jo galiu pasidaryti stogą – medžio namelį. Prie "starelkės" buvo daug trumpučių lentučių. Vinių nusigvelbiau iš tėvo, kol tas sėdėjo apkabinęs plastmasinį alus butelį.

Turbūt staliaus genai persidavė ir man – namelį sukonstravau per dvi dienas. Nors jis teturėjo tik grindis ir stogą, buvau patenkintas. Sienų nereikėjo. Tai buvo dideli langai. Sukaliau staliuką, dvi kėdutes. Ant staliuko paguldžiau pienių, kurias keisdavau kasdien. Tačiau antroji kėdutė vis dar buvo tuščia. Draugų kviesti nenorėjau – bijojau, kad nesulaužytų plonų namelio grindų.

Pakviečiau Gabiją. Ji man patiko. Be to, buvo smulkutė ir lengva. Ji sutiko. Sėdėjo ant kėdutės ir žiūrėjo didelėmis žaliomis akimis. Kasdien pakeisdavo pienes. Aš dengiau stogą nendrėmis – netoliese buvo priešgaisrinis kiaulidės prūdas.

Buvau laimingas. Gabija irgi. Mačiau tai iš jos šypsenos. Kartą ji užsilipo ant staliuko. Norėjo pakabinti atsineštą perdegusią lemputę. Pakabino. Šoko nuo staliuko ir įlūžo... Srutų šulinys atsivėrė.

Tėvą išsivežė policija. Gabijos tėvas išgriovė namuką. Mano mama pirko didelį vainiką.




swallow

2006-05-01 15:07:31

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Anonimas

Sukurta: 2006-05-01 16:40:58

Patiko. Taip trumpai, aiškiai, paliekant vietos nuojautai. Liūdnas ir kraupus kūrinys, visai kaip gyvenimas...

Vartotojas (-a): ančių virkdytoja

Sukurta: 2006-05-01 15:54:22

tai kad ne kodemija, ir ne tragi.
galas truputį man pasirodė suskubėtas. bet skaityti, juk įdomu..