Žiemą medžiai neranda šešėlių,
nėra atspindžio jų tvenkiny,
sniegu aprengtos eglės
vaiduokliškai šventos
lyg apaštalų togos
tarp šventyklos kolonų,
apsnigtas miškas - maldos namai.
Ilgos dienos, kai velniškai sninga,
keliai užpustyti į niekur,
mes nevaldome savo erdvės,
apsibrėžiam riba be regėjimų,
pasigendam šventadienių,
ieškom dvasios preliudijų
praeities nagrinėjime,
kai svajojom pusiaukelėj
kaip suaugę vaikai.
Pėsčiomis nebevaikštome žiemą po lietų,
pilam druską ant blizgančio ledo,
kad į priekį judėti galėtume,
šakos linksta nuo sniego gausumo,
visada kažkas lūžta ir lūžo,
jeigu norim pakelti per daug,
nesapnuojame amžino sapno,
ir žiema ne visad atšiauri,
pirmas sniegas mums džiugesį neša,
snaiges krintančias gaudome lūpomis,
in memoriam vasaros rasai
jos ištirpsta ir vasara kvepia.