Ant skendinčio prieblandoje, šalto ir drėgme alsuojančio koridoriaus sienos kabojo raktų ryšulėlis. Astas stvėrė juos ir paskubom suradęs tinkamą, atrakino vieninteles čia esančias duris, kurios vedė kažkur, į paslaptingus labirintus. Pro prasivėrusias duris išsiveržė dar didesnės drėgmės ir bjaurios smarvės gūsis. Pasitikusi tamsa neleido įžvelgti to, ką slėpė šios paslaptingos durys, ir atrodė, kad toliau kelio nebėra, kad tai siena, o juos kažkas įviliojo į baisius spąstus, prieš tai sumaniai uždaręs visus išėjimus. Tik perskrodęs neįžvelgiamą tamsą galingo prožektoriaus šviesos spindulys išryškino požemio gilumoje susispietusius žmones. Keletas belaisvių sėdėjo prirakinti prie akmenyje iškirstų sienų. Kiti, kaip žvėrys, buvo uždaryti metaliniuose narvuose. Nežinia kodėl: kaustomi baimės, perdaug nusilpę, o gal netekę paskutinės vilties išsigelbėti, šie žmonės tylėjo.
Astas baisiausiai skubėjo. Padedamas likusių gyvų partizanų, jis greitai atrakino narvus ir kiek ilgėliau užtrukęs su storomis grandinėmis, vis tik išlaisvino ir tuos belaisvius, kurie buvo prirakinti prie sienų.
– Pirmyn, pirmyn! Sekit paskui mus... – ragino, įsakinėjo ir ramino Astas. – Jūs išgelbėti. Teliko ištrūkti iš šio prakeikto požemio. – Vienas iš partizanų, vietinis arabas, paskubom vertė Asto žodžius į visiems suprantamą kalbą, pridėdamas savus komentarus.
Keletui tvirčiau ant kojų stovinčių vyrų, Astas įspraudė į rankas trofėjinius ginklus.
– Imkit, imkit, jie dar pravers, – jis paskubom aiškino ir drąsino belaisvius. – Mums reikia ištrūkti iš šios nelemtos priešų gūžtos. Pirmyn, paskui mane! Pirmyn!..
Liko visai nebedaug, tačiau išėjęs į šviesą Astas išvydo, kokie suvargę ir išsekę buvo belaisviai. Keletas iš jų negalėjo net eiti – juos nešė laisvės ištroškę stipresnieji draugai. Tai buvo nebe tvirti, bebaimiai kovotojai už laisvę, o sudžiuvę nuo bado, pamėlę nuo sumušimų, suluošinti ir sumaitoti žmonės, apsirėdę suplyšusiais, dvokiančiais skarmalais, ir labai panašūs į gyvenimo prasmės nebeįžvelgiančius valkatas. Ši elgetų banda vos vilko kojas ir, jei kažkokio stebuklo dėka jiems pavyks išsigauti iš priešo bazės, tai dykumos nugalėti jie, be jokių abejonių, negalėjo. Tačiau net nesuprasdamas svetimos kalbos, šių žmonių akyse Astas perskaitė neapsakomą džiaugsmą, padėką ir visai artimos laisvės viltį. Barzdoti, nežinia kiek laiko neprausti veidai atrodė klaikiai, tačiau į savo gelbėtoją, žmogišką pavidalą praradusios būtybės žvelgė kaip į patį poną Dievą, nužengusį iš dausų gelbėti į nelaimę pakliuvusių ganomų avelių, iš kurių vieną dieną buvo atimta teisė net į egzistavimą.
Deja, iki išsigelbėjimo dar buvo toli, nes tie kas čia laikė belaisvius, visai nenorėjo jų pra¬rasti. Vos Astas užbėgo akmeniniais laiptais į viršų, jį pasitiko automatų šūviai. Tik keisto atsitiktinumo dėka jo nekliudė nė viena zvimbianti, rikošetuojanti, skaldanti akmenines sienas ir žiežirbas svaidanti kulka. Staiga kilęs susišaudymas, kažkodėl taip pat staiga nutrūko ir jiems pavyko išsiveržti iš požemio. Pridengiami lauke likusių draugų, jie šiaip taip išsmuko iš pastato.
– Dieve, Astai, kaip tu? – susijaudinęs Ingos balsas sugebėjo perrėkti net šūvius. Mergina kovėsi didvyriškai, niekuo nenusileisdama vyrams, tačiau jos veidu žliaugė prakaitas.
– Viskas OK! – trumpai riktelėjo Astas šaudydamas į tamsoje slypinčius juodus kaip naktis priešus.
Tuo pat metu driokstelėjo pragariškas sprogimas. Kaip aidas, jį palydėjo antras, trečias... Po kojomis, lyg norėdama prasiskirti, sujudėjo žemė. Nušvietę juodą dangų, aukštyn šovė ugnies ir tirštų dūmų kamuoliai. Į orą išlėkė ginklų sandėlis ir visi kiti partizanų užminuoti pastatai. Priešų gretose kilo sumaištis. Jie lakstė, blaškėsi po kulkų lietum, ir netekę orientacijos, nebesuprasdami iš kur yra puolami, betiksliai šaudė nebe vien užpuolikų link, bet ir į akimirksniu gaisro liepsnose paskendusią bazės teritoriją, nebeatskirdami saviškių nuo priešų. Tvirtovę rijo gaisro liepsnos, o jos gyventojai mirė pakirsti negailestingo priešo kulkų.
Vedini Asto, patikimai pridengti tirštų, juodų dūmų ir partizanų šūvių, bėgliai traukėsi centrinių vartų link. Įvažiavimas į bazės teritoriją, savaime aišku, tebebuvo saugomas, tačiau netikėtas užpuolimas, sprogimai bei panika, susilpnino ir šią apsaugą. Automatų ugnis ir granatų lietus, pasipylęs ant keleto prie vartų likusių karių galvų, tuoj pat pralaužė netvirtą užtvarą ir prieš bėglius atsivėrė didžiuliai, mediniai vartai, vedą į laisvę.
Bazės teritoriją Astas paliko paskutinis. Sustojęs, jis įsitikino, kad visi išgelbėtieji žmonės paliko liepsnojantį kalėjimą, bėgliu žvilgsniu praslinko gaisro pašvaiste padabintu kovos lauku, kuriame gulėjo daugybė priešų lavonų ir susižavėjęs, pagalvojo:
„Po velnių, fantastika! Man tikrai visa tai labai patinka. Gražumėlis... Net filmų nereikia žiūrėti. Tikras bojevykas... O aš jo veikėjas! Fainumėlis... Super...“
Prie Asto kojų gulėjo nebegyvas priešų kareivis. Iš kulkų suvarpytos jauno negro krūtinės ant kietai sutrypto grindinio dar tekėjo šiltas kraujas. Pasilenkęs Astas nukabino nuo negyvėlio diržo tris granatas ir ištraukęs žiedus, pro pravirą langą, vieną po kitos sumetė į sargybos būstinę, kuri buvo įsikūrusi prie pat atlapotų vartų. Šaižius sprogimus, kurie nustelbė net šūvius ir kurtinantį gaisro ūžesį, palydėjo dūžtančių stiklų džeržgesys. Pro sprogimų išdaužtą langą irgi šoktelėjo liepsnos liežuvis. Vėl pasilenkęs, Astas apieškojo negro kišenes ir susirinkęs tai kas jam pasirodė vertingo, išdidžiai atsitiesęs ir niekieno nekliudomas, paskui save vilkdamas du trofėjinius automatus, pasuko nueinančių draugų įkandin.
„Šiąnakt supratau kam esu gimęs, – maloniai mintyse šypsodamasis, pagalvojo jis. – Aš radau savo pašaukimą. Man labai patiko žudyti. Keista... Kodėl?.. Velnias... Niekada anksčiau nemaniau, kad kraujas taip maloniai jaudina...“

Pasislėpusi tankiame, sunkiai praeinamame miške, prišlijusi prie stačios uolos, partizanų stovykla praktiškai darėsi neprieinama. Iš vienos pusės ją patikimai sergėjo uola ir iš ten galėjo prasibrauti nebent patyrę alpinistai. Iš kitos pusės neprašytiems svečiams kelią pastodavo didžiuliai brūzgynai bei siena suaugę medžiai, slepiantys daugybę pasalų, įvairiausių spąstų, paslėptų minų ir užklydusios aukos tykojančių snaiperių. Tik patyręs vedlys, gerai žinąs saugų taką, galėjo niekieno nekliudomas pasiekti šią stovyklą. Tai buvo kitos kovojančios pusės karinė bazė. Kur kas paprastesnė, daug primityvesnė, bet tuo pat metu – neprieinamesnė. Panašu, kad šie žmonės sugebėjo susikurti daug geresnes sąlygas prieglobsčiui negu tie, kurių bazę Astas, padedamas partizanų, visai neseniai sunaikino iki pamatų. Taip vadinami laisvės kovotojai čia jautėsi visiškai saugūs, nes priešai nesiryžo kišti nosies į klaidžius kalnų miškus. Laikas nuo laiko tylą sudrebindavo automatų kalenimas, nuaidėdavo pavieniai šautuvų šūviai arba drioksteldavo sprogimas. Retkarčiais dangų perskrosdavo signalinė raketa. Ji nušviesdavo tuščias, negyvas kalnų keteras, medžių viršūnes ir krauju apšlakstytą žemę. Tačiau tai buvo tik beveiksmis jėgos demonstravimas, atsitiktiniai šūviai, ar laukinio žvėries užkliudytos minos sprogimas. Karas vyko kažkur kitur, kažkur šalia, visai netoli, bet per patikimą atstumą. Ši bazė tebuvo prieglobstis tiems, kurie naktimis išeidavo nežinoma kryptimi, puldinėdavo priešus, grobdavo jų turtą ir ginklus, o paryčiais, jei pavykdavo likti gyviems, grįždavo atgal, kad atstatytų prarastas jėgas, kurių pareikalaus nauji, šventais vadinami žygiai. Laisvės kovotojai troško laisvės sau ir savo tikėjimui ir beatodairiškai tikėjo Alacho pagalba. Tuo tarpu tie, su kuriais jiems teko kovoti, tikėjo savuoju Dievu, garbino vien jį, ir baisiausiai nekentė Alacho, o kartu ir tų, kurie negailėjo savojo kraujo gindami jo garbę.
Ištįsusi, vos kojas velkanti belaisvių vilkstinė, sekanti paskui patyrusį vedlį ir lydima keleto kovotojų, kurių tarpe buvo ir Astas su Inga, šią neprieinamą bazę pasiekė jau išaušus. Visiškai išsekę vyrai atrodė nebeįveiks tokio sunkaus kelio, kuris, lyg tyčia, tai kilo aukštyn į kalnus, tai vėl leidosi, vingiavo kairėn ir dešinėn, tai vėl vertė keltis per sraunų kalnų upelį. Ir tikrai, net įkvėpus laisvės oro, ne visiems pavyko juo pakvėpuoti. Keletas šių vargšų žuvo pakirsti kulkų dar sprunkant iš nelaisvės. Laisvė alsavo jiems į veidą, kvietė, viliojo žengti paskutinįjį žingsnį ir džiaugtis išsigelbėjimu, tačiau mirtis svariai tarė savo žodį ir šoko savo šokį – pagal savo sukurtą muziką ir tik Temidė gelbėjo laiminguosius, negailestingai atstūmusi tuos, kuriuos kvietė į Rojaus sodus Alachas. Gyvenimas glaudžiai pynėsi su mirtimi ir darėsi neapsakomai sunku suvokti, kurie iš jų laimingesni: gyvieji, dar galy keršyti priešams, ar mirusieji, kurių vėlės jau džiūgavo, nes už teisingai žemėje pragyventą gyvenimą gavo dovanų amžinybę. Kurie? Tačiau į šį klausimą net teisingasis Alachas nesiuntė atsakymo į žemę.
Partizanų stovykloje jų jau laukė. Juos pasitikę iki dantų ginkluoti vyrai iškart išsiaiškino kas šiame bėglių būryje, panašiame į luošų arklių bandą, yra vyresnysis ir supratę jog tai Astas, palikę nuvarytus arklius medžių pavėsyje truputėlį atsipūsti, nusivedė jį pas vadą.
– Kurį laiką teks pas mus užtrūkti, – pasakė stovyklos vadas sunkiai suprantama anglų kalba, iki neatpažįstamumo sudarkyta arabiškos tarties. – Belaisviai visai išsekę. Prieš kelionę jiems būtina sustiprėti. Kitaip mirtis dykumoj neišvengiama.
– Žinau. – Astas neprieštaravo tam, kas buvo akivaizdu. – Niekis, palauksim. – Jis atsisėdo ant kieto, iš rąstų sukalto suolo, kuris stovėjo šalia keisto, ant aukštų svajų suręsto trikampio namelio ir išsitraukęs cigarečių pakelį su likusiomis keliomis cigaretėmis, užsirūkęs pridūrė: – Mums įsakyta šiuos žmones pargabenti namo. Privalome vykdyti įsakymą.
– Taip, žinau, – laisvės kovotojų vadas nė nemanė prieštarauti. – Be abejo...
Astą šiek tiek stebino tokia gera informacija, kurią turėjo šios tolimos šalies partizanų vadas, ir ne vien jis. Visi, kas padėjo jam ir Ingai, tie kurie buvo rekomenduoti išvykstant ir padėjo jiems kelyje, puikiai žinojo su kuo turi reikalą ir be žodžių suprato ko iš jų reikalaujama. Geriau apsižvalgęs galėjai pastebėti nematomą ranką, kuri sumaniai viskam vadovavo ir kurios gestams visi nepriekaištingai pakluso. Tai nebuvo padrika puslaukinių žmonių banda. Tai buvo tikra, neblogai organizuota partizaninė kova, kurioje kovojo gerai paruošti fanatai laisvės kovotojai.
– Už ką kovojate? – po neilgos pauzės, pagaliau paklausė Astas.
Tarytum nesupratęs klausimo, o gal nustebintas tokio keisto klausimo, vadas įdėmiai pažvelgė į svečią, tačiau nusprendęs atsakyti, vėl prabilo ta pačia laužyta anglų kalba:
– Nežinau kas tu esi, tačiau suprantu, jog prijauti mums. Tu europietis, mes – arabai. Mes nepaprastai skirtingi ne vien išore, bet ir mintimis, veiksmais, tikėjimu... Paprastai, jūs visuomet nusistatę prieš mus, tačiau kartais pasitaiko išimčių, kurias sukuria įsitikinimai, pinigai, aplinkybės... Kas sutvėrė tave – nežinau. Tad suprasi mus, ar ne, čia tavo reikalas, nes mes išdidūs ir reikalaujame pripažinimo, nesileisdami į jokius kompromisus ar įtikinėjimus. Mes visada kovojome. Mūsų žmonės nemoka kito darbo, o vaikus mokykloje moko gerbti Koraną, melstis visagaliam Alachui ir tinkamai naudotis ginklu. Visi šie žmonės net neįsivaizduoja, kaip rankose laikomas arklas, nes jose visuomet laiko automatą. Tiesa, darbo irgi nėra. Jie užgrobė mūsų žemes, jie žudo mūsų žmones, prievartauja mūsų moteris, jie naudojasi mūsų turtais... Alachas ir mūsų sąžinės prašo pergalės ir mes privalome atlikti savo misiją savojoje žemėje, suteptoje mūsų brolių ir seserų krauju. Tik kraujas nuplauna kraują. Tik neapykanta nugali neapykantą. Mes nugalėsime nigerius, nes mums padės protėvių dvasios, mums padės visagalis Alachas. Bet kuriuo atveju, esant ekspansijai, atsiranda pasipriešinimas. Keletas pačių nepakančiausių žmonių aplink save suburia kitus, tokius pat užpuolikų nekenčiančius; taip atsiranda armija. Tereikia, kad kas nors duotų pinigų, įspraustų į rankas ginklą ir armija pradeda veikti. Tai gyvenimo dėsnis. Taip buvo visada, taip bus per amžius – tol, kol Alachas leis egzistuoti žemei ir žmonijai. Jei atėjūnai žudo tavo tautą, žudo senius, vergia vaikus, jei prievartauja ir niekina moteris, nejau sėdėsi sudėjęs rankas ir žiūrėsi į kylančius iš žemės brolių kapus. Žiaurumas gimdo žiaurumą, prievarta – prievartą, mirtis – kerštą. – Suraukęs antakius, vadas kalbėjo ir kalbėjo. Iš jo intonacijos galėjai pamanyti, kad jis aiškina ir be to visiems suprantamus dalykus. Jo žodžiai skambėjo iškilmingai ir pakiliai. Pagaliau baigęs psichologinę-religinę lekciją, jis papylė krūvą klausimų: – Kas tu toks? Kodėl mums padedi? Su mumis tu neturi nieko bendro: nei religijos, nei kultūros. Tu nepažysti to nenumaldomo laisvės troškulio. Tu net nesupranti mūsų gyvenimo būdo, nes tik islamo tarnas gali beatodairiškai tikėti neginčijamomis Alacho dogmomis. Tu net nepasimeldei, kaip tai padarė belaisviai, pagaliau išvydę jiems, Alacho siunčiamą mūsų stovyklą.
Astas nežinojo ką atsakyti. Jis nebežinojo kas esąs ir nebesuprato savo minčių. Jos keistai draikėsi, bet kažkodėl neneigė nei karo, nei žudynių, ir kas keisčiausia, priėmė net Alachą. Net nesistengdamas įtikinti ar palenkti į savo pusę, šių svetimšalių maištininkų vadas atrodė esąs visokeriopai teisus. Jis nevertė tikėti Alachu, tačiau nebyliai, kažkokių kerų pagalba, įsakė už jį kovoti.
– Aš karys, – pagaliau pavargusiu balsu atsakė Astas. – Paprastų paprasčiausias karys. Man nusispjaut kas jūs ir už ką liejate savo ir kitų kraują. Aš tik gavau užduotį ir bet kokia kaina privalau ją įvykdyti. Tai keista? Galbūt... Sutinku. Daug kam iš jūsiškių tai nepatinka, tačiau net Alachas man svetimas, nes aš kovoju už save. Kartais žmogus būna žmogumi, kartais virsta šventuoju, arba tampa išgama. Aš gi, tapau kažkuo vidutiniu, aš tapau kariu. Neseniai padariau išvadą. Karys, tai kažkas panašaus į velnią, tik ne ten, baisiajam pragare, o čia – gėlynuos skendinčioj žemėj. Karys aklai vykdo kažkieno jam primestą misiją, tik mano supratimu, jokiu būdu ne Alacho, nes kitaip griūna visi įsitikinimai ir dogmos, kurios teigia Dievą esant gėrio įsikūnijimu.