Muotinas rūpesnē

Ruoželė

No, vo ta mona sūnaus idokra Ruoželė, a matā, no anū jau senuokā ėšejė. Jug tou patievi, tatā mona sūno, ana padevė i teisma. No, a anam, tam Jostiou, jau tēp reikiejė darītė so tou īdokra? Ė ons īr kalts. Jug ta anuo pėrmuojė pati, ka ženėjuos, jau bova so vāko, so tou Ruoželė. Ė ons tou vāka isėdoktėrėna. Ons sau parašė anā sava pavardė. Dabā ož tou ė kėnt.
– Ka apsėženīsio, – toukart aiškėna mon, – kāp če būs? Vėns nepatuogoms, mon tēp nepatink. Jē kas paskaitīs, ta mergelė būs so tuos mergės pavardė, be tieva. Kuoks če rēkals, ka tēp būto? Lai būn mona pavardie, ė vėskas. Jug vės tėik, ka jau ženėjous, ta jau lai ė būn tēp.
Vo kas ėš tuo \"vės tėik\" ėšējė? Toukart nepagalvuojė, Vo dabā ta Ruoželė anou padevė i teisma. Ka būtom gavės kėtuokė tou ontroujė, jau dabartėnė muotrėška, rasintās būto dā ė nieka. Vo ta sau pasėtaikė tuoki baisē stragi, tuoki nejauki. Ta ontruojė muotrėška bova dā dėdėlē jauna, jau kėik tėn tū metu jaunesnė. Jug žmuonis ė saka: senesnėijē vīrā teveiz tik i jaunas. Anėi īr paskotėnėijē bepruotē! Patis jau plėkė, vo žanėjės so kuokė pėnkiuolėkėnė, kori vėsor deā tebie tonkē apžielosi. No, kuoks, tau, dorniau, rēkals līstė pri tuokiuos jaunuos, no, kas tėn dabā atsėrada duo mada? Vo jei, vo jei. Anėi nimaž neveiz, ka būtom pruotinga, ka torieto kuoki sopratėma aple gīvenėma ė aple kėtkou. Bet  va, veiz, ka galietom pavizgintė tou oudėga, ka būtom straini ė prijėmni. Če, matā, jau rēk, ka atsakontē būtom tuo luovuo ė ka gatvie būto i kou paveizietė, ka prīš kėtus galieto ētė pasėpūtės. No, ė ēk daba, pūskės kėik tik nuori. A jerumeilės, kāp īr, kāp īr...
Matā, ė i teisma davė ne ta anuo pati, vo ta īdokra. Ana nikāp nesogīvena so tou naujoujė Jostė patė. Anā, tā Ruoželē, ligo biški ė trūktėna – ta anuos galvelė ne kāp pas vėsus. Ė dā īr raiša. Īr vāks invalidelė. So tou vėino kuojė rem tik pėrštās. Ta Jostė, dā pėrmuosės patiuos mama, īr pasakuojusi:
– Aš nežėnuojau, ka ta Agnė tuoki jau īr, no neb vėina bier. Ka ana ėšejė i dekretėnės, aš tik toukart tepamatiau ė tesožėnuojau.
Matā, baisiausē liuob sosėverš tou pėlva. No ė vėskas, saka, ėš tuo ė ėšejė. Ta vāks ė ožgėmė invalidelė. Dėdėlē sosėvaržiosi bova ė tam nešiuojemam vākou kažė kas jau ėšejė neb tēp. Matā, ta vėina kuojelė solėnkta, pritraukta ė nebgal beėštėistė. Tatā tuoki īr ta īdokra. Ė reikiejė muotinā par sava pasėleidėma augintė sau invalidelė. No, grīnā par sava pasėleidėma. Ka to jauna būdama tēp jau pasėdėrbā, kor to jau bepasproksi, kor bepasėkavuosi ė kam to tou sava vāka bežodā? Jau to, tēp padėrbosi, vės tėik no žmuoniū niekor nebėpabiegsi, jau vėskas. Ė palėka ta vāks invalidelė. A Jezau, Jezau.
Ė kāp bereikiejė muotinā paveizietė i tou gėmosi vāka? No, ė po keliū metu ta pėrmuojė Jostė pati jiemė ė nomėrė. Ė anam ta invalidelė, īdokra, jau lėka kāp anuo patėis vāks. Ana dabā ė vākštiuo po teismus.
Vo tas mūsa Jostis tojau pat, nieka kėta nelaukės, apsėžanėjė so kėto. Aš ė sakau, ka dabā būtom pajiemės kuokė rimta muotrėška, maždaug valog sava omžiaus, būto bovė kėtēp. Vo dabā pasėjiemė tuokė jauna, nieka neėšmanontė.
Tuos anuo mėrosiuosės patiuos seseris gīven Telšiūs, bet tonkē vėn liuob če atvažious. Anuoms dėdlē nepatėka, ka ons so tou dabartėnė sava patė, Alė, tojau pat pradiejė vākštiuotė, draugautė. Ė vėsā neėlgā betrokos, ta Alė jau ė gīventė pas anou parejė, jau kāp tū nomū šeimininkė. No, tuos telšėškės dā daugiau ožsiota. Ė anuos ta vėina, ta kėta vėn atvažiou paveizietė, ka kas nenoskriausto tuos īdokras.
Ka jau kas ėš nomėškiu iēs i tou īdokras kombari, vākali, ana sau, ont luovo atsėsiedusi, i kaldra isėsokusi, tuoki vėsai posplėkė, bemaž nikuokė drabužė neapsėvėlkosi ė tuopsa sau tuo luovuo. Kāp kuoki vėšta perekšlė sava gorbė. Matā, apsėsok so kaldro, ka anā nebūto šalta. Ė so iejosio nimaž neved ruodas. Tuoki jau īr pri pantazėju. No, vės tėik, jau ė ėš šalėis veizont, ėšēt ni šēp, ni tēp. Jug nemaduo, ė vėskas.
Vo ta naujuojė Jostė pati, Alė, baisiausē so tou Ruoželė nesorokava. Ta vėinā, matā, īr biški trūktėnā, ė nimaž anuos nepakamandavuosi, vo ta, pruotingesnė, irgi gera – nenosėlēd ontrā ni par plaukieli. Geroujo, so geromo dar dar, vo je to ēti so pėktomo, ta ni tėik. No, ajerumeilės, a žėnā, aš veizo, ka anuoms nieks nebėšēt, ė gana. Anuos vėn kariau ė kariau. No, vo paskiau, ka abėdvė īr jau baisiausē isėreveliuojosės, ta Alė ė šauk:
– Lai pasiuntas, mon če anuos, tuokious raišuos, posplompės, nerēk. Lai kraustuos kor nuor, mon nomūs anuos nerēk.
No, vo pas anus īr dar ė tuos pėrmuos patiuos sūnos. So anou vėskas gerā tebie lig pat šiuol. Tiktā dabā, saka, ė ons jau tor pana. Jau īr paugės vīrs, po kariuomenės. No, ė ligo jau žad ženītėis. Aš sakau lai, bet lai negīven jau če, pas tou tieva.
Vo jau so tou pastaroujė patė, Jostis viel sogīvena jau ketoris vākus. Anoudo dabā tor tris mergelės ė vėina vaikieli. Pamislīk, kuoks jau guons. Vo je apsėžanėjės tas sūnos i tou truoba ontsėkars dā so sava patė, ta jau tūs nomūs būs čīsta pekla.
No, vo ta īdokra, kāp če jau par teismus pradiejė eitė, nosėkraustė gīventė i rajuona. Vo tėn, kāp jau tėn, anou sau jiemė kažkuokėi vaikē ė ėšprievartava. Matā, kuoks dabā tas jaunīms īr, kas anam galva sok. Anėms der bikuoki, bī tiktā īr dā šėlta. Nimaž neveiz, ka če jau ana tuoki īr. A ne? Aš eso gėrdiejusi, ka tēp – bī tik šėlta, ė anėms der. Je, je. Meilē beprijem. Anėi ni i kuoki tou gražoma neveiz. Je tik dā nier nabaštėkė, je tik so anās ožsėjem, ta kėta nieka anėms ė nebrēk.
Kol pas tou mona sūno gīvena, ė toukart so tou Ruoželė liuob vėskuo būtė. Parēs sau so anou ėš šuokiu ciels guons vaikiu ė mergū. Paskou vėsa nakti ož sėinā gėrgžd ė brazd luova. Vėsa nakti, kol jau tuos mergas ėšsėdūks so tās kavalierēs. Ė ta dabartėnė mona sūnaus pati nebgaliejė beparneštė.
Vo Ruoželė. Ka ė invalidelė, bet jug mergātė, jauna. Tik pradiejė dīgtė ė jau anā, kāp ė vėsuoms kėtuoms, kėls tas nuors pabūtė so vaikiokās. Tuo šuokiu salie jau nieks pri anuos tēp ė nepriēt, dėdlē nešuokdėn, nier kāp, vo če, truobuo, ka nieks nebmata, anėms īr geras vėsas – ne kuožnos jauns tegal gīventė pagal Dieva prisakīmus. Če jau kāp kam beėšēt.
No, bet kas jau perdaug, tas jau nebier gerā. Jostis, brač, vėina karta tā Ruoželē ė ožsakė:
– To i mūsa nomus nevediuokės nikuokiū kavalieriu. Tēp negal. Parēk be kuokiū vīru. Dā mon kuokiū ėškadu pridėrbsėt. Par jumis naktimis mes ni sva truobuos nebgalem beožmėgtė.
Bet ana nimaž neklausa, vės tėik parsėved tū kavalieriu ė neliaunas. Jostis dar ė dar sakė, bet ana ni nežad bėngtė. Matā, nėižt anā ta varna ė rēk, ka kas pakasīto. No, vo paskiau bartėis pradiejė ė muotrėškas. Ruoželė vėina karta pasakė:
– Ka aš jau eso tėik negera, aš galio no tamstu ė ėšētė.
Ė ana jau prīš kuokius trejus metus ėšejė gīventė i rajona. Vo šēs metās, a regi, prisėšaukė kuo nuoriejė – anou sau jiemė tėn, tamė kombarelie, sojiemė ė ėšprievartava. Kuoks tėn gal būtė tas ėšprievartavėms, jug ana pati nuoriejė, pati ont tuo ejė. Ė po tuo ni ana i teisma kou devė, ni nieka. Tiktā apsėskelbė, ė tėik. Mosintās tou vaiki nuoriejė priverstė, ka so anou ženītomės, vo gal ons biški gava anā pamuokietė? Dievs bežėna ont kuo tas vėsks be ėšējė. Matītėis, ka tēp reikiejė, tēp ė bova.
Ana  če korin laika dėrba autuobusa konduktuorkė. Bovau novažiavusi pas seseri i Torlaukė. No, ė ka vėina karta ėšejau važioutė nomėi, noejau pri tuo autuobosa, īlėpo, veizo – Ruoželė besiedinti. Pasėsveikėnau ė če aš jau doudo anā ož tou biliuota.
– Nerēk, nerēk, – saka, – tēp pavešio.
– Nikuokiū kelmū, – sakau.
Ė aš anā i skreita padiejau dā daugiau. Ė kuoki, matā, mada? Ana če tatā ėš savės muokies ož moni. Nerēk, galio aš pati. Paskou jiemiau klaustė:
– Kāp begīveni, kāp bēt?
Ana toukart so mona sūno bova jau atsėteisosi. Ana toukart i tou teisma padevė tieva. Anā, a gėrdi, reiki atsėjimtė sava mamas daiktus, tou mamas torta. Noj. Ė ka ana atvažiava če po tuo teisma, ta pasėjiemė suopka, stala, puotelius, sekcėjė, siovama mašina. Alė sakė, ka ta mašėnelė nēt, īr sogedosi, bet vės tėik pasėjiemė. Atsėjiemė ė šaldītova, bet ė tas bova sogedės. Ė dā ana pasėjiemė kuokiū posės metu verši. No, ė ka vedvė važiavuov, aš paklausiau:
– No, vo kāp, a tou veršieli tebtori?
– Tebtorio. Augėno.
Kāp tėn jau dabā bie, kelms anou bežėna. Ė dā priteisė pėnkės tūkstontės. Par pėnkis metus, kuožna meta po tūkstontė. Vėskou priteisė rajuona teisies. Vėsks ėšejė diel tuo, ka Alė, matā, pėktoujo. Geroujo vėsā nenuoriejė skaitītėis ė diel tuo anėms tēp tatā šūdėnā beėšejė. Anuos mamas vėsa torta, lig siūla gala, toriejė atėdoutė. Vo kāp kėtēp? Mamas dali ana ė toriejė atsėjimtė be kuokiū kalbū. Vo ka būto rokavėi so anou geroujo, nebūto reikiejė ni tū pėnkiū tūkstontiu, ni kuo. Ė būto bovė gerā, ė žmuonėškā. Vo dabā vėsks kaštou. Kelis šimtus reikiejė ožmokietė ė tam teismou. Vo, kāp anėms išējė so tou įdoktėrinto Ruoželė.

Jostis ė Alė

Dabā Jostis so tou sava jauno patė nieka kėta nebdėrb, tiktā lēd i šiou pasauli vākus. Be kuokė pruota, be kuokė skaičiaus. Besėveizint nosėgīvens, nieka ėš anū ūkė neblėks. Vo tuokius puikius pastatus bova so tou pėrmoujė patė ėšsėstatiosio: dėdėliausė truoba, geras kūtės, daržėnė – no vėskou, kuo rēk gīvenont. Ė nomūs vėsa tvarka jau anuos bova. Vo dabartėnė... Ka jau kas atēt, kāp kuoki kėilė ont kėisalio: čėrkštiuo, šuokėnie ė daugiau nieka. Svetē tik dīvuojės:
– Ajei, Alelė, ka to gražē begīvenonti.
– Noj, če mona vėsks īr, vėsks dabā če īr mona, aiškėn ana.
Kėta nieka ė nebžėna, noj. Vo jug ont gatava atejė. Ė sėinas ėšdažītas, ė ožuolaidas oždietas, ė vėskas, vėskas. Poikiausius kombarius palėka ta pėrmuojė. Kėik če kombariū! Daugībė anū īr. Vo ka anodo dā staties tas truobas so pėrmôjė patė, prašė padietė ė vedoms.
Tėn, kor gīvenuom dar kaimė, galiejuom dā ė ėlgiau pasėlėktė, bet anoudo vėn prašė, ka parētoviav ė ka tou vedoms gīvenėma, tus truobesius meliuoratuorē grētiau pajimto nogriuovėmou. Biški jau tuo pininga nosėmatė. Vo anoudo jau če toriejė dar vėinas truobas. Tėn, biški tuoliau. Ė ontrū anodom neblēda če bestatītėis. Ė reikiejė jau kėta žmuogaus vardo. No, ė ikalbiejė vedom kāp svēkėms lėga:
– Jodo parēkėtav če, pas mumis, gīventė. Jug vės tėik jodo ne kėik ėlgā tuo suoduo vėinė begīvensėtav. Parēsėtav, pailsiesėtav. A ne gerā būs?
Ė ėšejė, žėnā, pasiotės puoėlsis ė dā pasiotiesnis geroms. No, ėšejė tuoks puoėlsis, ka vedom baisesnė ė nebrēk. Ka parejiev, pas anoudom, tegaliejiev ėšbūtė tik šešis mienesius.
Vedo ėšēdamė ėš kaima gavuov sava pakėlas. Ė vėina laimė, ka anėms nebovuov idevė tū piningū. Vo je ne, mosintās, vedo būtoviav galiejosio ētė obagās. Ė kor to noēsi, kor to iēsi ė kas tavi prijims toštiuoms ronkuoms? Je. Ė gerā, ka neatėdaviev tū pakėlu, vo būtoviav palėkė čīstė vargšā. No, Jezusmarėjė, kāp būtom bovė, aš dabā ni soprastė negalio. Ka ė ne kažėn kėik, bet šešės tūkstontės vedo toriejuov ronkuos ė jau galiejuov kou nuors mislītė. Prīš parsėkelont Jostis pats ė patarė:
– Jodo neskubiekėtav, apsėgalvuokėtav, kāp, kuokė mado če vėskas būs.
No, vo anoudo nuor, ka vedo jau atsėkraustītoviav. Aš tievou ė sakau:
– Jug jau grētā atēs laiks, ka vedo nebgaliesiav če, kaimė, bebūtė ė vės tėik rēks ētė pas anus. Toukart vedom pasakīs:
– Matā, ka vedo nuoriejuov, nejė, vo dabā praša, ka prijimtoviav, – tojau pat būs īžuodis, vo kam anuo rēk?
Vo kāp tiktā biški pas anus pabovuov – ė tas negerā, ė tas prastā, ė nieks nebier kāp reikint. Matuov, ka nikuokė gīvenėma nebier, žingsnė negali bežėngtė, vėskas ožkliūn.
Tėn toriejuov kombarieli, iētama ėš vėrtovės. Vėrtovė tebova vėsėms vėina. Ana jau vėsėms valgītė taisė – karto valgiem. Bet vėsumet īr geriaum ka gīveni katros sau.
Vėina vakara Jostis parvažiava ėš darba ė apsėstuojė tėn, tuo gatvelie, tėis sava nomās. No, ė paskou ons jau veš tou traktuorio i garaža. Isėkielė i prikaba tou sava dvėrati ė ėšvažiava. Ė sau ons nepamatė, ka ta anuo pati dā bova atbiegusi, nuoriejė kažkou anam pasakītė, šuoka ont jau beitontė traktuoriaus laiptelė, noslīda ė pakliova po ratās. Ons paskou spasakuojė:
– Aš isėkieliau dvėrati, apsėžvalgiau, ka nieka nikamė nier, ožsėvediau tou traktuorio ė ėšvažiavau.
Mata, jau bova vakars, vo tuo gatvie švėisū nikuokiū nier. Ė, ka ons ėšejė važioutė, ana palėka kėimė bekuošonti pėina. Ė ana, matā, apsėgalvuojė ė ėšbiega, dar ontšuoka ont tuo traktuoriaus laiptieliu, ė tojau pat – brėdinkt ė nokrėta no pradiejosė važioutė traktuoriaus. Toukart anou ė pribluoškė.
Ė tojau pat anou, novėrtosė ont kelio, pamatė sosiedā. Ka isigonda, ka pradiejė šauktė:
– Jerumarėjė, ontā ont kelė pašalė īr pridaužta, novažiouta Mėlienė.
Tojau pat žmuonis nobiega skombintė anam i tou garaža:
– Jezusmarėjė, kou to galvuoji, to ėšvažioudams sava patė novažiavā.
Matā, vo tou vakara anuos vāka pagoldė i lėguonėnė ė ana nuoriejė, ka so tou traktuorio Jostis karto novežto ė anou aplonkītė tuo lėguona. Ana ė biega anuo sostabdītė, ė pasakītė.
– Jezusmarėjė, negal būtė, juk nieka nebova, aš nieka nematiau Ka bėnt būtiuo matės. Nematiau ni anuos, ni kuo kėta, – ons ėšsėgondės vės kartuo ė kartuo ė vėsos vėrp.
Sosiedā sobiegė tėn pat tou mona sūnaus patė so kažkou apkluojė. Vo ana, vargšė, gol tuo pakelie nebjodiedama.
Tojau greitībies ėškvėitė ėš rajuona greitoujė ė dā biški gīva anou ėšvežė i lėguonėnė. Dā rokavuos. Vo tuo lėguonėnie kelės adīnas bepabova ė nomėrė. Septīniū metieliu sūnielis tou laiko irgi tėn pat, lėguonėnie, bova, bet ons nežėnojė, ka vėino aukšto žemiau mėršt anuo mama.
Noj, kuokiū nelaimiu īr, Viešpatie brongos. Tas vāks, Justielis,  pas tieva dabā ė tebie, tebgīven. Dėrb so traktuorio.
Po tuos nelaimės tas mona sūnaus gīvenėms tēp ė pradiejė rėstėis žemīn. Ūkis ėšlėka, bet kas ėš tuo?. Kūtės dabā īr toštės. Tor anodo ė sava žemės, ė dā daugiau anuos īr pasėjiemė. Daug tuos žemės tor. Vo ka kūtės īr toštės, priklausa no muotrėškas. Nē ana dėig vagorklu, nē pamiduoru. Tuoks būrīs vākū īr, vo netor ni vėinuos vėštelės. Pamislīk, īr so tuokio dėdėlio būrio, vo sava ni kiaušelė netor. No, a ta īr gaspadėnė? Vo a to gali šēs laikās pripėrktė? Tuokem guonou, je no rīta nuori kou pakeptė, rēk sokoltė jau mažiausē dešimti kiaušiu. Tik toukart gali pavalgītė posrītė. Vo dabā netor nieka. No, ė kor rēk eitė, kuo prašītė? Ė dā dėdesnė bieda, ka ta ontruojė pati īr dā ė pėjuokė.
Če anou vakara bova ožejusi ė pas moni. Pasėtaikė ė Barbelė, atejė Fredis so Regino, dā kažkas. Vīrā ėšejė i alėnė parsėneštė jau tuos botelkas. Ė tėn sau jiemė ė sotėka dar ė tou Alė. Ana pasakuo, ka tėn pas anus atvažiavusi i kėima kažkuoki sosiedė ė prašiusi, ka ta Alė parvežto botelka šnapšės. Ana tou botelka, a regi, krautovie jau īr pasėjiemosi ė, ka tėi vīrā anou pavadėna, ana nebvažiou nomėi pri vākū, bet atmaun če, pas moni, ė ded tou botelka jau ont mūsa stala. Jug to, biesė vėina, vežk tou botelka nomėi, atėdouk tam, no kuo esi piningus pajiemosi. Vīrs, matā, palėka nomėi so mažās vākās, vo ana jau če, pas moni, jims gertė. Apsauguok, Viešpatie, no tuokiuos nelaimės. Sava, matā, piningū netor, nier ėš kuo pėrktė ė ana, matā, atejusi pas moni, jau gers tatā ėš svetėmuos kėšenės. No, a matā, kuoks tatā īr ketoriū vākū muotinas ėšrokavėms?
Mėslėjo: \"Jimk, muotinalė, i ronkas kočiela ė brauk tou sava martelė so vėso tou šnapšė grētiau ėš sava truobuos.\"
Bet a gali? Jug sopīktom baisiausē. Jau mosintās ont vėsa omžiaus. Kelis žuodius jau tēp aiškē sakiau i tou posė, bet nieka nemačėjė. Ana prikėba pri tuo stala kāp kuoks kėbis pri vėlnas – nebatlopsi, nebatplieši. No ė ana tou pavakarė vės tėik če pasėlėka so tās vīras ė gierė po pėlna borna. Vo ka jau kāp reikint ožgierė, ta, atsėsiedosi vėrtovie pri pečiaus, vapaliuo:
– Aš jau vėsomet, ka noēto i krautovė, nosėperko dešruos ė dar a tuo, a tuo ė isidedo i šaldītova, ka aš, jau rēkalou esont, torietiuo kou žmuogo pavaišintė.
Mėslėjo, malagė to nelaiminga. Kamė to pasėdiesi, ka tau īr tėik daug ėšsėžiuojosiu ė navalgiusiu bornū? Tau po kousnieli, po kresnelė vėskou jug tėi vākā tojau pat prarīn, to nieka tuokem ėšalkosem būriou negali paruodītė. A Jezau, to mona. Mėslėjo, grētā ė tavi patė so vėsās rėitās tėi vākā sojies. No, nežėnau, klausontėis tuokiū paugosė žmuogaus, ketoriū vākū muotinas kalbū, tēp ė jouks ēt, ė ašaras bėrst.
Ka jau pas moni siediejė, ana Barbelē ė saka:
– No, ta po Ruoka atlaidū ont pėitu vėsė atgrūmiekėt pas moni.
Jau tatā ožsėvadėna išonksta. Vo prīš pat Ruoka dėina, šeštadėinė vakara, gėrdo vėsā kėtuokės kalbas. Matā, Barbelė prīš vakara važiava ont kapū. Ė sosėtėka tėn jau ė tou Alė. Pabėngė, sotvarkė abėdvė tus kapus ė Barbelė jau važiou nomėi. Vadėn ė tou Alė važioutė karto.
– Ne, – saka ta, ožsėmėršosi, – aš dā pabūsio, gal sotėksio kuoki žmuogo, ka piningū paskuolinto. Nebtorio, vo rēk vakams dounas nosėpėrktė.
No va, ė ek pas anou ont Ruoka tatā tuos skuolintās piningās vakams nopėrktuos dounas valgītė. Tavi, a regi, pavaišins so douno. No, jetitvairagi, a berēk geriau? Ka pasėvėizi i anou, beėšēt vėinė joukā. Ni pridietė, ni atimtė.
Mona posseserė Muonika če biški paded mon tvarkītėis po tou vėrtovė. Jau abėdvė ruošau rītou tus pėitus. Jug po atlaidū atēs, rēks doutė pavalgītė. Ana ė joukas mon:
– Vo kam če vedvė vargstav, jug rītuo mes vėsė nogromiesem pas Alė. Jug sava ausims gėrdiejau, ka ana vadėna.
– No je, no je. Alė tėkrā, ka taisuos rītuo dėinā. Veiz, kamė bepasėžīčiuotė puora litu dounas kepalou nosėpėrktė.
Ajerumarėjė, kuokėi dīvā anėms ėš vėskuo ėšēt. No čīstā ėš vėskuo.
Aš jau tā Alē nieka nesakiau, anū ni ont pėitu nevadėnau. Nedouk Viešpatie, tuoki nejiedusi gaujė ka ožgriūtom, nebėbūto kor ė kėtėms bedietėis. Jug vėn vākū īr cielė pėnkė ė vėsė siedas pri stala, ožem geriausės vėitas. Vo tas mona stals, kas tėn tier. Noj.
Ė dā aš pasakīsio, ka ostaunē vėsė anėi īr baisiausē ėšsmokė, nikomet nepavalgė, nepagierė. Ė tou vakara, prīš Ruoka, ka ta Alė če bova pasėlėkusi so vīrās, vākali, ka ana ger tou šnapšė, ka šloun tou ožkonda. Vėn aplėnkdama tus vīrus. Ė nimaž nerēk ragintė. Ne, ne, nier tuokiuos maduos. Vėn tik lig dogna ė lig dogna. Jug aš aiškiausē matau, kas ė kāp. No, a gal tuoki muotrėškā duorā gīventė so vīro ė riktingā tvarkītė ūki? Vīrou kas, anam gerā, nieks nebėbomb ont anuo, ka parēt prigierės. Ė ėšēt tēp, ka jau gerav abodo. To geri ė aš gero. Vo Viešpatie, ka tēp gal gīventė, vo Viešpatie. Kāp bebūs so tās vākās? Aš, senė, nebgalio besoprastė.
Dabā jau anôdo laika karvė ė prīaugli. Tuokės dėdėlės kūtės īr, noj, pastatā dėdliausė. Žmuonis, korėi duorā gīven, dabā tor po ketorės melžamas karvės, pėina stata i pėinėnė. Dā tor kuokius septīnis veršius. Vo anū vėns veršielis ė vėina karvelė. Ė paršėlielis vėns tier. Bet kuo ė benuorietė, jug jau anodo abodo dabā īr ipratė gertė. Ons, jau kāp vīrs, ligo ė biški mažiau, ni tėik dar. Ė so traktuorio, ė so kombaino dar dėrb ė oždėrb tou lita.
Dabā ons īr pajiemės paskuola – dešimti tūkstontiu litu. Pėrka tou dėdėli traktuorio. Pėrka dā kuri tėn biesa, a tus plūgus, a dā kou tėn. Dabā vėsks īr brongos. Nosėpėrka, tories sava, galies ētė oždarbiaudams. Prīš tou abodo so Alė vākštiuojė po kėimus, rašėniejė, kėik kam rēks soartė, idėrbtė, pasietė. Reikiejė tou puopierio novežtė i rajuona ė paruodītė, ka tatā mes sokūriem koperatīva. Ė tamė rajuonė grīnė molkē, nemata, kam piningus doud, a begalies atgautė.
Lai anoudo pasiuntas so tuoms paskuoluoms ė so tās bankās. Dabā jau aiškē žėnau, ka palėks be truobuos ė be kuo. Komet tuokė skuola begal anodo atėdoutė? Aš nežėnau. Jug dā kuoks nuošėmtis dėdėlis ēt, ė kuožna meta rēk muokietė. Ēk to, ēk to, žmuogau. Rēk pagalvuotė lendont i tuokė kėlpa. Kėik če bepraēs, jau Ruoželē tūkstontė rēks doutė. No bėigts kriukis Ons dā aiškėn:
– Mėslėjėt, ka aš neėšsėmuokiesio? Be kuokiuos baimės!
Ons mėslėj, ka so tou traktuorio galies tėik oždėrbtė. Aš matau, ka anoudo nemuok paskaičioutė. Ka ė galieto tėik oždėrbtė, anodo neparokou, vo kėik rēks dā ėšlēstė par gerklė. Vo, kāp ėšēt. Ė palėks be truobuos ė be nieka.
No, vo mon ė dabā īr prastā. Negalio atsėkratītė tū mėsliū, vėsks lend i galva. Tėms mona vākāms čiesa belėikt tik pri botelkā, vo kėtkam padietė tuo laika vėn trūkst ė trūkst. Ontā prašiau, ka ont kapū atvežtom smėltės, ka prīš atlaidus galietiuo pabarstītė takus. So smėltelė tēp poikē atruoda, ligo kas balta dėvuonieli būtom padėngės. Ė kas tau. Tatā jau vėsa nedielė anėi vėn vež ė vež, vo tuos smėltės kāp nier, tēp nier. Va kāp tatā īr. Vėinė pažadā ė daugiau nieka. Bet padiek ont stala botelka, solieks vėskou metė ė laika vėsėms atsėras so atlėnkėmās. Sobiegs vėsus darbus pametė, vėsus vākus ožmėršė.
Bet jau ka ė kas bebūtom, tuo nebūs, ka če, pas moni, so vėso čeledo Jostis gīventė parētom. Tik toukart, ka jau sovėsam moni ėš če ėšveš, tik atsėgolosė ė kuojuoms i prīšaki, tik toukart. Anoudo abodo dabā ger, vo ka vākā valgītė nuor, pakėš kuoki plotgali, bet a tas īr maists, a tēp rēk so vākās? Noj. Ne anoudom beėšlīstė ėš tū skuolū, ne anodom. Neveiz, kāp sotvarkītė tou ūki, negalvuo, ka gīvuoliū laikītė rēk,ka gerus daržus galietom augintė. Ne, ne. Tas jau ne anoudom.