čia nuostaba, juk visose ikonose žmogiukai piešia Dievulį kaip žmogų - na sau suteikia taip Dievo pavidalą, du pirštus į dangų iškėlusį tokį, arba vieną pirštą, aukštyn...
na o čia žmogus pirštu į dangų parodė - ant jo snaigė (atsitiktinai) nusileido, nes jos visos krito kaip saulės spinduliai į žemę, (nors jos tik į Žemę, saulės spinduliai krinta dar ir į Marsą, ir į Venerą) tai ta leidosi, kaip ir visos kitos į žemę, bet nusileido ant to piršto (nu ant to-kuris į dangų rodė) ant žmogaus piršto, ir kol žmogus prie akių privedė tą pirštą - žiū ogi lašas - ne!ašara... (nu lašelis), ir sako kad dievas verkia, lūdna liūdna dievui vienišam, o gal šventoji Marija, o gal žmogus toks geras ir šiltas kad snaigė ištirpo... (bet negali pasigirti savo šiliuma Sibire...) man komiškas, ne liūdnas tas komentaras.
Nors daiktus liečiame rankomis - oda, kaip retai snaigė nusileidžia pati ant piršto galiuko – ant blakstienos dažniau, ir kaip ją paimti, kad spėt pamatyti istorijos pabaigą jos, nesuspėjus jai ištirpti...
Tai gi – "Zuja lyg du uodai pavasarį – dar dvi snaigytės", tada gal ir vienišos, bet kad taip, vieniša, ir dar ant piršto pati, sakot lašas istorija?.. Bet kai rašo, Issa Kobajaši, ramybė jam, kad /nors rasos lašas toks mažas, o vis tik – gyvenimas/, tai kažkaip priimtina, kol išdžius ant saulės spindintis žiede, ar krintantis į žemę ir žiūrėk grumstelis juodžemio apsunko... tikrai gyvenimas - jame tik ir matai ir pats kaip tas lašas vandenyne be pabaigos....
o va kai vieniša snaigė, ir dar ant piršto galiuko nutūpt sugebėjo – tada (kai jau jos pavieniui o aplink sniego-tos žiemos istorija baigės) nė ant blakstienos nenutūps, na, mažai tikėtina, o pas jus net ant piršto galiuku vieniša snaigė, pati, nutūpė, ir vanduo jau istorijos pabaiga?.. //Berodant į dangų pirštu ant jo nutūpė snaigė?... Ne! – ašara...// --- Na gal toks įvykis ir galėtų būti, o pas jus dabar (kalbu apie publikuojamą tekstą) tai atrodo: "dėl haiku žanro pritemta istorija - apie vienišą snaigę ir pirštą"
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2010-12-15 20:05:16
Net panorau šiai snaigei delną ištiesti... :)
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2010-12-15 11:09:08
čia nuostaba, juk visose ikonose žmogiukai piešia Dievulį kaip žmogų - na sau suteikia taip Dievo pavidalą, du pirštus į dangų iškėlusį tokį, arba vieną pirštą, aukštyn...
na o čia žmogus pirštu į dangų parodė - ant jo snaigė (atsitiktinai) nusileido, nes jos visos krito kaip saulės spinduliai į žemę, (nors jos tik į Žemę, saulės spinduliai krinta dar ir į Marsą, ir į Venerą) tai ta leidosi, kaip ir visos kitos į žemę, bet nusileido ant to piršto (nu ant to-kuris į dangų rodė) ant žmogaus piršto, ir kol žmogus prie akių privedė tą pirštą - žiū ogi lašas - ne!ašara... (nu lašelis), ir sako kad dievas verkia, lūdna liūdna dievui vienišam, o gal šventoji Marija, o gal žmogus toks geras ir šiltas kad snaigė ištirpo... (bet negali pasigirti savo šiliuma Sibire...) man komiškas, ne liūdnas tas komentaras.
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2010-12-15 10:32:43
Nors daiktus liečiame rankomis - oda, kaip retai snaigė nusileidžia pati ant piršto galiuko – ant blakstienos dažniau, ir kaip ją paimti, kad spėt pamatyti istorijos pabaigą jos, nesuspėjus jai ištirpti...
Tai gi – "Zuja lyg du uodai pavasarį – dar dvi snaigytės", tada gal ir vienišos, bet kad taip, vieniša, ir dar ant piršto pati, sakot lašas istorija?.. Bet kai rašo, Issa Kobajaši, ramybė jam, kad /nors rasos lašas toks mažas, o vis tik – gyvenimas/, tai kažkaip priimtina, kol išdžius ant saulės spindintis žiede, ar krintantis į žemę ir žiūrėk grumstelis juodžemio apsunko... tikrai gyvenimas - jame tik ir matai ir pats kaip tas lašas vandenyne be pabaigos....
o va kai vieniša snaigė, ir dar ant piršto galiuko nutūpt sugebėjo – tada (kai jau jos pavieniui o aplink sniego-tos žiemos istorija baigės) nė ant blakstienos nenutūps, na, mažai tikėtina, o pas jus net ant piršto galiuku vieniša snaigė, pati, nutūpė, ir vanduo jau istorijos pabaiga?.. //Berodant į dangų pirštu ant jo nutūpė snaigė?... Ne! – ašara...// --- Na gal toks įvykis ir galėtų būti, o pas jus dabar (kalbu apie publikuojamą tekstą) tai atrodo: "dėl haiku žanro pritemta istorija - apie vienišą snaigę ir pirštą"
Vartotojas (-a): klevas
Sukurta: 2010-12-15 08:54:29
Vienišumas.