Teip ju išeina, kad žmagaus gyvienimui ritantis pakalnan, vis dažniū mintysna sugrįžta razni vaikystes ir junystes smūtni ar jakingi nutikimy. Nu, smūtnų ti geriu neprismint, kom gi savi ir kitus žmones markočint. A va, jakingi nutikimy ti ir dabar da priverčia pra ūsu nusišypsot.
     Baiges saptintas ano amžia dešimtmetis. Dzūkijos miškų pleikėj nusloide didelis studentų desantas – in Niemuna kronta inskūre studentų vosaras dorba ir poilsia stavykla. Apgyvendina kaip kareivius: didelas palapines, gelažines lovas.  Dienu nešiojam viedrus smalos – mat dingem stogu, soka didžiausia Pabaltijyj kambinata, katro dabar niekam neberaikia. Nu, a vakarais šokam, giedam, susispieti pre lauža, ar porom susglaudi sedim ligi aušros in lieptelia, Niemuna vadenims maloni kutenant mūsų kojas. Valgydino neblagy, ale laby vienody ir neišradingy, be jokia garnyra. Atsboda vienoda patrova, ti vienu nedėlios rytu kelias studenčiokes nutarem nuveit turgun ir nuspirkt daržovių. A kad raiks taloky ait ir da sunki nešt, ti pasvadinam pora diktesnių studenčiokų. Ir drusiū, ba keliukas aina par mišku. Tuom čės, kaip rozas, prasdėja „pasiūlymy“ pirkt plytas...
     Ale berny lieka bernais. Ki ju apspirki ruošemes ait namo, onys sumislino da alaus išgert. Nu a mės, bais įsižeidusios, pasiemėm didelu terbelu su pomidorais, agurkais ir išėjam namo. Ainam miška keliuku, ti nutolstančiu, ti priartėjančiu pre senaja Niemuna. Stovi romias jeglas, nuloidi apsunkusias šakas, pukščiuky čiulba. Tokia ramybe! Tik diena bais karšta, net pavėsy prokaitas žliaugia par visu kūnu. Terbelu nešam dviese, paskeisdamas, kad būt lingviū. Išgirstam kažkokius garsus. O! Nu gi mūsų studenčioky,  išsirengi, runkase morškinius maskatuodami, beveik tekinom vejas mus. Nu a mės juk įsižeidi, ti da labiu paskubinam žingsnius. Vienas iš jų –Undrius, tikras meškinas.  Visas kūnas apžėlys plukais, su barzdu ir ilgokais kandziravotais plukais, nedidelis, ale laby storas. Kaip par mum soka: kiek paritus, tiek pastočius. Nežinū kū  onas sumislino, ale staigi pribėgis pre mūsų, uždėja runkas mum in pečių ir narėja peršokt par daržovių prikrautu terbu. Mės šita nestikėdamos, staigi atšokom in šonus, tuo pačiu pakeldamos terbelu ukštyn.  Undria kojas užkliuva už jos ir jis, prarodis lygsvaru, visu sova didžiuliu svoriu tėškes veidu skruzdelynan, katras buva pre pat keliuka. Terbos rankena nutrūka, pomidory išbyrėja in keliuka. Iš skruzdelyna paskėla ju nebe Undrius, a kožna kokia žmogaus pavidala pabaisa – pre jo prakaituota ir gauruota kūna buva prilipįs gol trečdalis skruzdelyna. „Oi, koks skruzdėžmagis!“ – sušuka kažkas ir mišku nuaidėja visų baisus juokas. Undrius dar bandė šypsotis, bet pajutis, kaip skruzdelas lenda ausysna, nosin bei kitus supykusių skruzdelių jam teikiamus „malanumus“, bais rėkdamas, puole bėgt keliuku. Mat už keliolikas metrų keliukas leidas  žemyn, pre pat Niemuna. Na gautos pirmos juoka dozės mes raitėmes iš juoka iki ošarų, susijėmi už pilvų.
     Ir pastoikink tu mon, kad tuom čės pra čia pat miški buvusias sanatorijas vartus išeina pusamže materėla ir sutinka rėkiančiu, gauruotu žmogaus pavidala pabaisu, katrai tik okys blizga. A baimes okys didelas: negana pabaisa, ti da vienos studenčiokes susijėmi už pilvų, kitos – valiojas, vaitoja ir rauda, nukriti in miška samanėlas, a keliukas rudanuoja na „krauja“. Ana grait apsisuka atgalios ir duoda in padus, a mišku nuaidi Undria ir tos moterėlas klyksma duetas. Govi untru porcijų juoka, ju nebelika beslaikančių in kojų – visi nukrito iš juoka. Gol už poros minučių pre sanatorijos vartų pasrode pulkielis žmagystų baltais chalotais. Savisaugos instinkta vedami, onys grait užutrenke ažūrinius sanatorijas vartus ir ištįsusiais na išgąsčia veidais veizėjo pra juos, kas doras aplinkui. Pamoti jų žvilgsnius, govam trečiu porciju juoka... Nebematydami jakios pabaisos, vedami Hipokroto priesakos, daktarėliai atadore vartus ir artėja pre mūsų.
     – A ci kur cia ana macė krauju? – sudzūkova vienas iš jų.
     – Ar reikia pagalbos, o gal milicijai paskambinti? – pasteirova kitas.
   Na takių klausimų mum vėl užėja toks isteriškas juoka priepalis, kad ki kurios mergiotes ju iš tikrųjų pradėja nebeatgaut kvopa.
    – Nu ci kas cia atsicika? – vėl dzūkišky paklause daktarėlis ir pradėja mum tikrint pulsu.
    – Oi, oi, chi, chi, Undrius nukrita, chi, chi chi...
    – Cha,cha, cha, kojas užkliuva, chi, chi, chi...
    – Va, tiny...chi chi – rodė trečia runku link skruzdelyna.
    Ir nors visi probavojom aiškinti kas atsitika, ale par visus teip ir nesugebėjam suregzt normalaus sokinio, paaiškinančia tikru situaciju. Visus mus da purte juoka priepalis. Visgi perprati, kad mės vaitojam ir raudam ne iš skausma, daktarėliai grįža sanatorijan, ale teip ir nesuproti kas atstika.
    Nu a mės, šiek tiek atsgovi, susrinkam na keliuka pomidorus, persrišam Undria likusiais marškiniais terbelu ir grįžam stavyklan. A Undrius da ilgy turėja mirkt undeni. Tik veliū suprotam, kad iš to nutikima minkas juokas. Galėja būt ir didela bėda, jegu nebūt buvi artie Niemunas.
   Mįslinu, kad tų atstikimu tikry atomena ir toj materėla, ale kū ti ana tadu  mote, ti jai teip ir lika neaišku. Ba jakio pranešima apie priemesty pasrodžiusiu pabaisu nebuva. Ti, ko gera, juj niekas ir nepatikėja....