Apsilankė žiema iš vaikystės,
vėjai svaidosi saujom siurprizų,
sniego debesys taškos lietum
ant stogų traukiniams užpustytiems,
oro duobės pasaulio skliaute
neišleidžia lėktuvų skraidyti.
Žiema slegia sunkia paslaptim,
tarp kas buvo ir bus, tik brūkšnys,
taip išnyksta riba realybės,
neištirpstančios ledkalnio gelmės
ilgose naktyse užrakina.
Tampu silpnas kaip niekada niekur,
vasariniais drabužiais speige,
lūkuriuoju ant gimtojo kranto,
ir atrodo, kad nieko nereikia,
tik į dangų pažvelgti dar kartą.
Upe plaukia ir plaukia ledai,
jų chaosas ties posūkiais plyšta,
aš gręžiojuos į upę atgal,
vis dar laukiu savęs su ja grįžtant.