Sušaudytos dienos ir išverktos naktys,
Pajuodusios, klykiančios skausmu, riksmu.
Kiek mūsų Tėvynė turėjo netekti
Drąsiausių žmonių, jos didvyrių tikrų...

Pamiškėj liko kryžiai tamsūs, nugulę
Iš jūsų jaunystės, svajonių, minčių...
O mums pasiliko vaikystė – bėdulė,
Neliko net vietos kapų jūs šventų...

Taip sieloj graudu. Tie sušaudyti medžiai
Atgijo ir vėl sunokino lapus.
Tik mūsų brangiausieji, mūsų brolužiai
Į žemę atgulę, daugiau nepabus...

Kas kartą praeinant man miško palauke
Širdį suspaudžia juodi kryžiai liūdni.
Plėšiasi riksmas, lyg vilkai būtų staugę,
Girdisi šūviai tarsi būtų tikri.

Greit laikas prabėgo. Apgijo jau žaizdos.
Užaugo karta – pokarinė, kita.
Tiktai skausmas širdy su vėju vis plaikstos,
Vis motinos meldžias, nemiega nakčia.

Tą maža ugnelę, tą rišantį siūlą
Padėsiu prie kapo – prie lauko akmens.
Ir jeigu mūs skausmas bus rūku nugulęs,
Tegul jis nuplauks, upeliu nuskardens...

Sušaudytos dienos ir išverktos naktys,
Pajuodusios, klykiančios skausmu, riksmu.
Kiek mūsų Tėvynė turėjo netekti
Drąsiausių žmonių, jos didvyrių tikrų...