Jau niekad laivai tarp Tavo pirštų nenardys,
Bet gėlės, užvertusios kotus į viršų,
Prašysis priimamos į geležies rojų.
Jokių nuoskriaudų ir riksmų apie rožinį tvaną,
Laivu, vikingų pavogtu, ir lenta, išmesta denio.
O irklai skaudžiai išsivieps talžomi
Idiotų nykštukų ir visų devintųjų.
Per žuvis, pamiršusias vandenį
Ir balso atsisakiusias,
Saulė nuties geltoną blizgantį taką,
Laivas, gleivėmis surištas, iškeliauja į Šiaurę.

Pabūk, mielas, šiandien rasotos pievos kelia puotą
Su triufeliais skruzdėlynų ir akmenų krėslais,
Čia, pečius suglaudus, atidaromas uostas.