temsta
tiktai tu kaip pašventintas
vis žiūri į rausvėjantį vingį
sutema
žengia
saujom apglėbus miškus
nuodėmingai viena stebuklingai
suklūsti
išsigandęs
rutojus praeis taip kaip baigiasi
metai ir dienos vienodos
grigo
ratai
akių vidury įsirėžę lyg pievoj
atilsėk kol tamsa rengia mintį
apnuogintą
atsidūsk
lietumi nuvilnyjęs pas dievą
atsigerti tikrovės tik lūpų nešluostyk
tegu
laša
per veidą rauda mėnesienos
tegu sunkias akimirkos valandos
dienos
peržegnotos
obels šakomis svylant saulei
lyg be amo stebi jos rausvėjantį
vingį
temsta
rengias naktį diena nenumaldomai
tolsta ir gulbės ir tigrai apsigaubę
tamsa