Žaviuosi dvasia - ji neleidžia ištižti,
Silpnumo minutę ji kviečia pabusti,
Raudonį grąžina, kai veidas išblyškęs
Ir atveria žvilgsnį, jausmai kai uždusę.
Juk ji  - ta valia, kur parodo ne tikslą,
Bet jėgą suteikia svajonėms pasiekti,
Nes laikrodis nuolat be gailesčio tiksi
Ir klausia - ar skęsi, ar plauksi į priekį?
Tyli? Pamąstykim. Mintims duotas penas.
Stiklinėj audra gali šukėmis baigtis.
Valdyti save - išmintingųjų menas,
Gebėsi, ne plauksi - paviršiumi eisi.