Prabusdama iš gilaus miego pirmiausia pajutau degančius nuo karščio skruostus. Neatsimerkiau. Ramiai alsavau, besimėgaudama kūną gaubiančia šiluma ir dar abejodama, ar tebesu gyva.
– ...senolė jai padės, jei išsakysi savo tikslus. Bet įspėju – jei meluosi, ji supras... – išgirdau nedrąsų berniokišką balsą kažkur lauke.
Lauke? Akimirksniu praplėšiau akis.
Gulėjau suklypusioje sudedamojoje lovelėje, užklota storu kažkokio žvėries kailiu, o šalimais, ant žemės, mirgėjo įžiebta aliejinė lempa, mesdama ant beformės palapinės, kurioje buvau, sienų geltonus atšvaitus.
– O jei tylėsiu, jūs tiesiog leisite jai numirti?! – piktai atrėžė berniukui man pažįstamas sodrus balsas.
Žmogysta! Neįsivaizdavau, kaip jis ištrūko iš po griūvančių ąžuolų lavinos, tačiau pasijutau tokia laiminga girdėdama jo balsą, kad panorau iššokti laukan ir jį apkabinti! Be galo keistas noras.
Vos įtempiau raumenis, norėdama pakilti iš lovos, kojoje pajutau rėžiantį skausmą ir nejučia net aiktelėjau.
– O, prabudo, – tarė berniuko balsas, vis dar skambantis labai nedrąsiai.
Ūmiai vidun įpuolė žmogysta ir vos girdimai šnipštelėjo:
– Užsimerk.
Nesvarsčiusi paklusau ir iškart greta pajutau dažną dar vieno žmogaus kvėpavimą.
– Kaip manai, gal jai jau geriau? – geranoriškai paklausė berniukas.
– Jei manyčiau, kad geriau, tiek nevargčiau ieškodamas pagalbos... Pažiūrėk į koją.
Berniukas išleido atodūsį, pilną pasibaisėjimo, bet kartu ir užuojautos.
– Jei galėčiau, tikrai padėčiau. Man nesvarbu, kas jūs esate. Bet tai ne mano valioje... – pasiteisino jis.
Jiedu kurį laiką tylėjo, paskui žmogysta niūriai atsiduso ir lėtai tarė:
– Gerai... Pasakysiu senolei, ko ji nori. Tegu tik greičiau ateina...
– Tučtuojau, – su palengvėjimu atsakė vaikas ir akimirksniu išlėkė iš palapinės.
Luktelėjusi minutėlę atsimerkiau.
Žmogysta palinkęs virš lovos spoksojo į mane, lyg negalėdamas patikėti, kad nesu lavonas. Tiesą pasakius, aš ir pati vis dar negalėjau tuo patikėti.
– Kas čia vyksta? Kur mes esame? – greitai paklausiau, nežinodama, kiek laiko turime, kol vaikas grįš.
– Jau maniau, kad neprabusi... – lyg negirdėjęs mano klausimų atsiliepė žmogus, žiūrėdamas man į akis. Paskui staiga atsipeikėjęs nusuko žvilgsnį ir išbėrė: – Atnešiau tave iki artimiausio kaimo, tas vaikas leido man tave sušildyti savo palapinėje, bet jų kaimo senolė nesutinka gydyti, kol neišrėšiu tiesos. Bėda tik, kad ji supras, kur melas.
– Tai kodėl ką tik sutikai jai pasakyti? – nusigandusi paklausiau.
– Todėl, kad jei taip ir toliau, – mostelėjo jis ranka į mano koją. – Tu greitai neteksi kojos... Bet aš nesuprantu, tu gi magiška būtybė, kodėl tada kraujuoji kaip žmogus?! Kodėl prarandi sąmonę? – netikėtai įsikarščiavęs paklausė jis.
– Maniau, kad viską žinai apie laumtakes, – įgėliau jam, visad rodžiusiam, kiek daug išmano.
– Aš irgi taip maniau, kol nesutikau tavęs, – atsakė jis ramiai.
– Aš negaliu padėti SAU. Galiu kerus naudoti tik kitiems pakenkti, – paaiškinau jam.
– Ir padėti, – pratęsė jis, vėl žiūrėdamas man į akis.
– Ne, padėti ne. Galiu tik kenkti.
– Bet tu padedi. Juk aš dar gyvas. Ir tai dar vienas dalykas, kurio apie laumtakes nežinojau... – paprieštaravo žmogysta, vis dar nenuleisdamas žvilgsnio. Vėl jaučiausi keistai, kad žmogus taip drąsiai žvelgia man į akis.
– Padėjau, ir dabar štai kaip baigėsi...
Tai sakydama šiek tiek pakėliau galvą, pirmąkart pažvelgdama į savo bjauriai skaudančią koją. Atrodė blogiau, nei tikėjausi – blauzda buvo aplipusi tamsiais kraujo krešuliais, o odos spalva – mėlynai violetinė. Man nespėjus atsigauti po šio vaizdo, lauke pasigirdo artėjantys kelių žmonių žingsniai.
– O ne... Jie juk iškart mane atpažins, – išsigandau.
– Ne, tik nė už ką neatsimerk... Nors... taip, jie vis tiek gali suprasti, – susikrimtęs tarė žmogysta, nerimastingai žiūrėdamas įėjimo į palapinę pusėn.
– Tai žinoma! Juk turėsi jiems pasakyti savo tikslus... O tavo tikslas – parsivesti namo laumtakę, nors dar nesupratau kodėl.
– Ne tai turėjau galvoje, šitai aš kaip nors nuslėpsiu. O dabar ša... Ir užsimerk. Ir geriau nekalbėk, – griežtokai įsakė.
– Tarsi balsas galėtų išduoti, – jau užsimerkusi pasakiau.
– Laisvai. Jis pernelyg nežmogiškas, – tespėjo ištarti žmogysta, kai palapinėje sutrepsėjo dar kelios poros kojų.
Jaučiausi neramiai, negalėdama matyti, kas jie ir kaip toli nuo manęs yra, todėl kiek pajėgdama įtempiau žvilgsnį ir pro vokus lyg pro švelniai rausvą rūką įžvelgiau žmonių siluetus. Menka aliejinės lempos šviesa taip pat negelbėjo.
Įžiūrėjau senutėlę moteriškę, pasirėmusią lazdele ir apsigaubusią stora skara. Senučiukė užantyje spaudė kažko prigrūstą odinį krepšį.
Senutę už parankės prilaikė aukštas, tačiau mačiau, dar jaunas, šviesiaplaukis berniukas – supratau, kad tai tas pats nedrąsus šios palapinės savininkas.
Jiems už nugarų stovėjo trečias žmogus, matyt, atliekantis sargybinio pareigas, mat susikryžiavęs ant krūtinės rankas stovėjo ramus it įkastas ir įdėmiai stebėjo tai žmogystą, tai mane.
– Prisistatyk, – senolės balsas buvo gergždžiantis it surūdijęs.
– Vincentas iš Tolijoto, – prisistatė žmogysta ir aš staiga nustebau, kad iki šiol nežinojau jo vardo.
– O ji?
– Jos vardo nežinau, radau ją pamiškėje sužeistą...
Teisybė, žmogysta nežino ir mano vardo.
Senolė įdėmiai nužvelgė žmogų, sustojo ties akimis, žvilgsniu tarsi skrosdama jį kiaurai.
– Tolijotas juk visai nepakeliui. Tad pasakyk, kur tu keliauji, vaikine?
– Keliauju namo, bet netyčia užėjau Laumių girią, maniau, neištrūksiu gyvas... Tačiau ištrūkau. Ir išlindau pamiškėje netoliese jūsų kaimo...
– Tuomet pasakyki, iš kur tu keliauji?
Senolė vis dar įdėmiai gręžė jį akimis. Svarsčiau, ar ji dar nepažino jo melo. Visgi žmogysta buvo gudrus – kiekviename sakinyje pasakydavo po dalį ir tiesos, ir melo.
– Vykdžiau Tolijoto senolio užduotį. Deja, to išduoti jums nebegaliu... Tačiau negi dėl to nepagelbėsite jai? – liūdnai paklausė jis.
Senolė susiraukusi mąstė.
Kiek galėjau, apžvelgiau kitus. Berniukas tiesiog išpūtęs akis spoksojo į mane, lyg nė negirdėdamas, kas kalbama aplinkui. Iš pradžių niekur neįžiūrėjau sargybinio negalėdama pasukti galvos ir išsiduoti, kad nemiegu, tačiau paskui jis pats sugrįžo į mano akiratį iš palapinės kampo. Dabar ir sargybinis spoksojo tik į mane, o ne žmogystą ar senolę. Sutrikau.
Nemaniau, kad mano kerai veikia net tada, kai to nenoriu. Laumtakės iš prigimties buvo sutvertos vilioti jaunus vyrus, atsivesti miškan ir pražudyti. Monos liepimu visada atlikdavau pirmąją dalį – atviliodavau, o viską užbaigdavo ji. Tačiau niekada nemaniau, kad pati savaime, nesiekdama jų vilioti, vis tiek tai darau.
– Apsisprendžiau. Derinijau, padėk man, – kreipėsi senolė savo surūdijusiu balsu į berniuką. Tuomet jo lydima priėjo prie lovos, priklaupė šalia mano kojos ir prisilietė abiem rankomis.
Tą akimirką aš suklykiau. Skausmas atėmė protą, tačiau kažkaip sugebėjau neatsimerkti.
– Mergaite, ar girdi mane? – paklausė senolė, bet apsimečiau tebesanti be sąmonės. Kreipinys „mergaite“ nuskambėjo be galo keistai. – Ar ji buvo anksčiau prabudusi? – pasiteiravo senolė žmogystos.
– Taip... Bet labai trumpai, tik aiktelėjo ir vėl užsimerkė... – tarė aiškiai išsigandęs mano klyksmo žmogysta.
– Gerai, Derinijau, atnešk šilto vandens ir švaraus audeklo. Reikia išplauti žaizdą.
Sudrebėjau, nes abejojau, ar iškęsiu dar nors vieną prisilietimą prie kojos. Be to, jei senolė ilgėliau mane lies, nuodai ją pražudys... O tada užmerktos akys ir tyla jau nebepadės nuslėpti, kas esu. Apie tai žmogysta aiškiai nebuvo pagalvojęs.
Derinijus tebestovėjo vietoje ir, nė neišgirdęs senutės paliepimo, tebespoksojo į mane.
– Vaike! Ar girdi? – pyktelėjusi riktelėjo senutė.
– Ką?.. A, taip, atleiskite man.
Berniukas nenoromis išskubėjo lauk.
Dabar aiškiau pamačiau ir sargybinį – išsišovusiais kampuotais skruostikauliais ir vos keliais metais vyresnį už Derinijų. Kai vaikinas žingtelėjo artėliau, galutinai įsitikinau, kad kerai jį veikia – veide nebeliko nė šlakelio rimties, su kuria atėjo vykdyti tokios reikšmingos užduoties – saugoti kaimo senolę. Jis tiesiog žiūrėjo į mane – ir tikrai ne kaip į keliančią grėsmę jo kaimui... O aš juk nė neatsimerkiau! Džiaugiausi, kad senolė – moteris, kitaip vos įėjusi būtų suvokusi, kas esu.
Tada pažvelgiau į žmogystą, stovintį šalimais ir stebintį senolę. Negalėjau suprasti, kodėl jo neveikia mano kerai, ir kodėl jis nespokso į mane kaip apdujęs, nors šitiek laiko praleidome kartu?
Staiga senolė man ant žaizdos užpylė kažkokio skysčio iš užanty turėto krepšio. Nuo užplūdusio skausmo nebegalėjau išlaikyti įtemptos regos, tad vaizdas, o kartu ir visos mintys, dingo. Galvą dabar užėmė vienas dalykas – košmariškas skausmas.