Niekada nevėlu, juk žinai, juk seniai iškalbėjai,
Visos raidės tvarkingai į savo vietas išsidėstė,
Kai šaligatvių nuotrupom plyšo dangus ir susipešė vėjai,
Žingsniavai atlapotas lig galo, sušalęs ir pėsčias.

Iš šalikelių lindo šešėliai ir tampė už skverno,
Rinko žodį po žodžio ir kamšė į kiaurą kišenę,
Tu sustojai, į skersgatvį rėžėsi vakaro sparnas
Neįskaitomo veido paletė iš sapno lukštenos.

Ir ilgai dar su skersvėju grūmeis žiemojančiom gatvėm,
Nekaukšėdamas bėrei žingsnius į pilkėjantį sniegą,
Nors tavęs ten praeinančio niekas turbūt ir nematė,
Tiktai šuo neužgijusiais vakaro pėdsakais bėgo.