Nu bũna dēnų kaip nigdi, kur neini, visokiās bāikās dedas, kad atsižvīngt‘ negali. Ale teip bũdavā jaunystēj, kol vargų - bēdų mažai turė`ta ir vėjā sparnais lakiota. Ale ir dabar, kai prisimeni tuos nutykimus, tai to juokā šiuluma lig pakinklių nuveia ir kojas lingvēsnēs pasdārā.
Besimokant mākyklāj bũvā viena tokia diena.
Sė`dim klāsēj, gegũžē, debesiōkai mēlynam dunguj kaip aviniōkai plaukia, ā mes berniōkai pōnā Jalavēckā rūmā kamarė`lāj, ruskiā mōkytājā pridabojami dā cārā laikų berdānkų maž šimtujį kartų ardām, dalių pavadinimus zubrijam ir mergiōtēm pavydim. Kai bũdavā mum karinis parengimas - jōm fizinis lavinimas ir ānās apibėgį ratų apē pārkų susėda prē prũdā mum un akių ir plepa su auklētaja.
                Mūsų mākykla bũvā intaisyta sanam pōnā Jalavēckā dvari. Aplink dvārā rūmus sānas parkas su rēšutmedžiais, kėniais, maumedžiais, ā šoni rūmų prēš arklides bũvā iškastas nemažas prūdas. Kalkuozas arklīdēse padārē kiaulides ir teip nevalyvai jas pridabōjā, kad srūtās upēliais tekėjā prũdan. Až tai apē prũdų prižėlā daug žālių, ā pats vanduo bũvā rudas ir nā gēgužiā pasdiňgdavā žaliais dumbliais. Nā to ir kvāpas sklidā neprijamnas. Ale berniōkai lieka berniōkais, jiem ir prũdas gali būt māriām. Taigi surādā iš fēřmās išmestų didelių lāvių kiaulām šert‘ pōrų, nukėlā fērmās vartus, aždėjā un lāvių ir pasdārē pāramų, mandrų, panašų in indėnų katamarānų. Par pertraukas ir irstēmēs pā prũdų paailiui, valug mandrumā, pasispirdami ilgu kartim kaip tikri jūraiviai.
                  Taigi, va, bũvā gegũžē, pats gražumas, apē prũdų, geltānų purienų vainykas, žydi sodas... Mēs daugiau prā lũngų in prũdų dabōjam, negu in berdānkų ir rũskis šākinėja, gāudā žiopsinčius ir rūgoja, kad mum kariuomenēj bus riesta, jei niekā nenusmanysme apē geriausių pasauly šautuvų. Nemėgām tō rũskiā, toks paspūtis bũvā su visais tik ruskai uturā. Dā jām pavedē rusų kalbų mokyt‘. Nu ale koks mokymas, kai ānas nemākėjā lētuviškai. Pasjutām kaip Rasiejāj, visiškais dundukais. Ale kų makiniukas padarysi... Mum kartais ir patikdavā durnių pavāliōt‘. Ānas sākā „davno“(saniai) a mēs jam atkartojam „gavno“(šū...s) .Nu kliūdava až tai mum, ale juokā turė`davam sočiai.
                 Visokių zbytkų jam pridarydavām. Ir knopkių un kėdēs pridėdavām, ale stāraskūris bũvā, nelabai jausdavā. Daugiau juokā bũdavā, kai kraiduotu skepetu, kur valydavām lintų, kėdį išmāzodavām. Tai jam pasādėjus ānas patāpdavā barsiuku su bāltu užpakaliu, nā to taip jį ir praminēm.
Taigi, va, besbovijunt su ta berdanka, kažkas sušnabaždėjā:
                -Dabokit prā lũngų. Nu mergās pablūdā...
                -Joooo, mysliju, bus cirka,- sākā Rimōkas
Pora mergiōčių Irė`na su Zīta nuvējā prē mūsų katamarānā ir gatāvijās plaukt‘.Ažulipē gerai, viena venam gali`, kita - kitam ir kartim Ire`na nusistumę lig viduriā prũdā. Ale ti Zita lāvy kažkų tai pamātē. Suklykus šōkā prē Irė`nās ir kaip ir turė`jā but‘, kitas pāramā gālas paskėlā ir panēlās nuslydā tan rudan smirdinčian undenin.
-Ach! - sušũkām visi vienu balsu ir jau atsistōjį dabōjām, kas bus tāliau.
-Raikia bėgt‘ ratavot‘,- kažkas sākā.
Ale dabōjam, Irė`na kad duoda, kad plaukia krauliu kraštan, net dumblai tāškās, ā Zīta, brač, brenda lig juosmens iš paskos ir vaizdelis, atrōdā, lyg ana šuniōku mokytų plaukt‘. Nu jėmēm žvīngt visu balsu, ā Barsiukas išvertis bāltas akis kaip traigys veršiōkas dabōja un mus, paskui trinkia su kumščiu par stalų:
-Malčat‘ –šaukia. Lungas jam bũvā až nũgarās ir ānas nesuprātā kas čia dēdas. Myslijā, kad vėl kakį zbytkų īškratēm ir iš jo juokiamēs.
Rōdam jām lungan, šaukiam:
-Ti mergās tāpijas!..
Barsiukas, bijodamas, kad nebūt kakios nars šunybēs, nesikeldamas sukas su kėdi ir tik- triokšt‘, - sana cvēkais sukalta kėdē sulūžta, mokytājā kōjās verčias aukštyn, ir pats paraudis sudrimba un šipulių krūvos. Gal koks pagaliokas ir skaudžiai jam induria sādynēn, kad sustena:
                -Uch ...
               Nu, brač, dabar jau nežinām iš ko juoktis. Valiojamēs iš juokā terp suolų susjėmį až pilvų. Mōkytājas puškuodamas atsistoja, padaboja prā lũngų ir pamatis brendančias panelas pats nuskvatoja ir susjėmis až pirdikauliā pėdina pas aukletājų. Mes lakiam iš paskos.
                Auklētaja iš strōkā rauda net paskũkčiādama, kad mergiōtēs nenustāpytų, nu, žinai, jai -kalaimas būtų, nars ānās jau stovi priešais šlāpiās kaip vīštās. Barsiukas prė`jis apkabina jų, tiešija:
                -Nie virk, nie virk...
                Jo akys tōkiās švilniās, mėlynās...
                 Nu, dā dadėjā. Nie virk!... Vėl iš juokā sulendam gyvātvārēn.
                 Ale, maž, mergiōčių šīrdys iš tikrā vērda, kai ānās verkia....
Pasrōdā, kad mergās ti lāvy pamātē arklines dėlas, katros bũvā labai didelās juodās ir mēgēnā lipt‘ link jų kojų,- až tai teip nusgundā.
Viskas pasibaigē gerai. Panēlās net nesusirgā, nars vanduo dā bũvā ir šāltas, dēlių irgi neprisgaudē, mat su treningais bũvā. Barsiukas pasdārē žmāgiškesnis, net pašpōsydavā ir lētuviškai pramōkā, susdraugāvā su mūsų auklētaja, veliau ir apsižēnijā. Ā mum ta diena palikā prisminimui iš mākyklās laikų kaip juokā diena.
                 Dažnai bũna, kadu vieni juokias, kiti verkia ir atbulai, ale sveikiausia yra, kai išmoksti iš sāvā bēdų ir pats su draugais pasjuokt‘. Tadu niekas nešydija, netgi kētuoliu gali pasdaryt‘.