Po audros


Kalno viršūnėj,
Gilioj širdy
Sustabarėjo
Nuklydęs paukštis.

Po nemigos saule
Išsekusi skaistybės
Upė verkia
Sau.

Ir verki sau,
Ir verki..
Save užmiršęs,
Laimės paukšti..
Amonas

2010-12-05 23:41:25

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): vivalavida

Sukurta: 2011-03-20 22:16:21

vidurinis posmas kažkaip labiausiai susiskatė:) kitiem kažko trūko:)

Vartotojas (-a): atkaklioji

Sukurta: 2010-12-06 10:03:27

Kažkas pagauna ir priverčia sustoti...

Anonimas

Sukurta: 2010-12-06 02:26:21

kalno viršūnės gilioj širdy...(labai norėčiau taip )...na, toks toks..pradžia užgriebė metaforomis, o toliau sudegė, nė neįsiliepsnojęs..pabandyčiau prikelti...