Dažnai mąstau – kokį gyvenimą gyvenu? Tokį, kokio noriu aš ar kitokį, kurio iš manęs tikimasi? Tikiu, jog ne vieno jūsų mintys praskrieja šio klausimo paviršiumi. Tačiau taip ir nuskrieja į atšiauriausias sielos kertes, užsklęstas jūsų vidinių baimių, kurių akistatos primygtinai vengiate. Kodėl bijome būties, jos klausimų, akistatos su ja? Ko mums stinga, trūksta, kad džiaugtumėmės savimi? Kur vartai į pilnatvę? Ar rasime jų raktą?
Kas yra nūdienos kalokagatija? Turbūt reikėtų pradėti nuo šios įmantrios sąvokos ištakų ir kilmės. Nusikelkime į senovės Graikiją, Antikos kultūros lopšį, kur gimė vadinamasis kalokagatijos idealas. Jei per literatūros ir menų pamokas ne tik karpote/karpėte ausimis, bet ir girdite/girdėjote, vadinasi, žinote, ką graikams reiškė minėtoji sąvoka. Ar ji aktuali šiandien?
Kalokagatijos postulatas skelbia dvasinio ir fizinio grožio vienovę. Senovės graikai kalokagatiją vertino trejopai:
1) kai poliui (miestui) gerai – graikui gerai;
2) graikui gerai, kai vaikas myli tėvynę;
3) graikas mirdamas žino, kad padarė viską, ką galėjo.
Vadinasi, graikams buvo labai svarbi šeima ir tauta, ypač tauta, nes ją nuo mažens mylėti ir suprasti buvo mokomas kiekvienas graikų vaikas. Graikų pasaulėjautą veikė ir jų miestas, t.y., vieta, kurioje jie gimė, augo, gyveno ir pažino pasaulį. Be to, senovės Graikija žinoma dėl senų filosofijos tradicijų ir mokyklų -  pirmųjų europinės minties švyturių. Šiose paslapčių mokyklose buvo mokoma pažinti sielą ir dvasią. Žinoma, mokslas ten buvo prieinamas ne visiems, manoma, kad išrinktiesiems.
Fizinis grožis ir kūno stiprybė graikams buvo ne mažiau svarbus. Gimus kūdikiui, jo apžiūrėti ateidavo senolių, gerontų, taryba, ir nuspręsdavo vaiko likimą – stiprus ar silpnas vaikas augs, kas jam lemta. Graikijos miestai, ypač Sparta, garsėjo karine disciplina. Jaunuoliai buvo mokomi valdyti karo įrankius, taip pat mokomi imtynių ir kitų beginklės kovos būdų. Tai formavo jų kūno sampratą ir kultūrą. Tokia tad retrospektyva į senovės Graikiją. Sugrįžkime į XXI amžių. Kaip pasikeitė dabartinio žmogaus pasaulėvaizdis? Anot amerikiečių mokslininkės Jane Flax, iš XX amžiaus paveldėjome psichoanalizę, feminizmo teoriją ir postmodernizmo filosofiją. Šiame  darbe tai tik skambios sąvokos, kurios plačiau nebus nagrinėjamos. Vis dėlto nūdienis žmogus mąstydamas dažnai nesąmoningai renkasi vieną iš jų. Turbūt nė nesuvokiame, kaip tai skaido mūsų sąmonę, sielą ir protą. Tai vienalytė nedaloma visuma. Jei vieni renkasi kūno kultą ir smegenų džiovą, tai likusioji dalis paskęsta intelekto pelkėse, visiškai apleidę kūną. Retas žmogus sugeba derinti fizinį ir dvasinį grožį, o juk kadaise tai buvo gyvenimo būdo ir gyvensenos pavyzdys. Ne, laikai nesikeičia, tačiau žmonės nesimoko iš istorijos. Sakoma, kad klysti žmogiška, bet pasilikti suklydusiam kvaila. Dauguma mūsų mėgaujamės klaidomis ir niekiname laiko patikrintas vertybes. Neaukštinu konservatyvumo, jei taip atrodo skaitytojui. Tik mėginu suvokti, kur dingo kalokagatija šiandien. Kokioje laiko ar erdvės skylėje ji prašapo? Galbūt mes nenorime matyti tobulesnio gyvenimo ir priimti grožio vienovės į save? Kas sugrąžins kalokagatiją šiandien? Ir vis dėlto, kodėl kai kuriems žmonėms pavyksta ją patirti? Recepto nėra. Tik gydytojas, vardu Jūs.
Analogišką kalokagatijos pavyzdį mums teigia Juvenalijaus posakis „Mens sana in corpore sano“, t.y., sveikame kūne sveika siela (protas). Tai tobulo žmogaus postulatas. Gaila, kad tobulų žmonių nėra. Tiesa,  kas sakė, kad žmogus negali tokiu tapt? Juk mes savo likimų kalviai, tad kodėl taip spyriojamės prieš brolius ir seseris, gyvenusius dar Antikos laikais? Esame pajėgūs būti visapusiškai gražūs ir XXI amžiuje, tik dažnai nesistengiame. Kodėl? Veikiausiai todėl, kad bijome savęs. Kiekvienas gyvename savo demonų pasaulyje. Tie demonai laiko sielos dovanas. Susikaukite su jais, ir dovanos bus jūsų.
Šiandien kalokagatijos šaltinis galėtų būti ne tik šeima ar tėvynė. XXI amžiaus kalokagatija – tai laimingas žmogus, nebijantis nieko. Jis patyrė sielos ir kūno dovanas. O Jūs?