Tikrai nepriekaištingai atrodantis automobilis skriejo miesto link. Pro šalį lėkė medžių siena. Ji svaidėsi pro šakas prasiskverbusiais saulės spinduliais, akino ir vertė paklusti, užsimerkti, arba pasislėpti po tamsiais akiniais.
– Na ir toli nusibastei, – galėjai pamanyti, jog nepatenkintas, vis bambėjo Voldemaras. Jis išdidus sėdėjo prie vairo ir matyt įsivaizdavo esąs šiame automobilyje svarbiausias asmuo. – Kokį velnią darei tame miške, Astai? Grybus rinkai, ar ką?..
Astas nebuvo linkęs apie tai kalbėti. Atsisėdęs ant užpakalinės automobilio sėdynės šalia pasislėpusios po juodais akiniais Oksanos, jis rūkė nerūpestingai barstydamas cigaretės pelenus pro pravirą langą ir, nors klausėsi bičiulio bambėjimo, tačiau nekreipė į jį dėmesio, ir be žodžių šypsojosi.
– Tai, ką tu darai, pavojinga? – paėmusi Asto ranką, pagaliau išdrįso paklausti mergina.
– Ne, ką tu. Aš nieko ypatingo neveikiau. Tik truputėlį paspoksojau į vieną žmogų, kuris mane domina, ir tiek. – Jis stengėsi nuraminti Oksaną.
Be abejo netikėdama Asto žodžiais, mergina nusiėmė akinius ir žaviai papurtė galvą. Jos gražūs plaukai išsidairė ant pečių, o kelios nepaklusnios sruogelės uždengė veidą. Nervingu rankos gestu nubraukusi nepaklusnius plaukus, Oksana vėl prašneko:
– Astai, nežinau kas su manim daros... Jaučiu kaip keičiuosi... Bijau tapti kitokia, nes noriu išlikti savim. Ir negaliu... – Berods, šiuo momentu tai merginą jaudino kur kas labiau, negu visi tie pavojai, kurie galėjo tykoti jos draugą.
– Tu bręsti, mažyte. – Astas nusijuokė. – Tampi truputėlį tvirtesne. Suaugi. Iki šiol tebuvai naivia mokytoja, kuri kartais mėgdavo pasilinksminti kitų vyrų sąskaita, bet už tai atidirbinėdavai lovoje tenkindama jų ir savo žmogiškuosius poreikius. Tame, aišku, nieko ypatingo nėra. Visi mes žmonės, visiems norisi... Dabar gi tampi suaugusia, nes susidūrei su žmogumi, kuris tave privertė į gyvenimą pažvelgti iš nepažystamos, visai nematytos pusės. Tai irgi nieko ypatingo, Oksana, nieko baisaus. Tu tik sugebėjai pastebėti, kad gėlės auga ne vien mergelės darželyje, bet ir kapinėse, – o tai jau didžiulis pasiekimas. Gyvenimas ir mirtis labai glaudžiai susiję. Iki šiol tu matei vien geradarį angelą, o dabar pažvelgei kairėn ir išvydai giltinę. Tačiau nebijok, ji nebaisi, visai ne tokia, kokią ją piešia: su dalgiu ir iškištais, išpuvusiais dantimis. Užtat su ja susidraugavęs, žmogus tampa nepriklausomu: nuo gyvenimo, nuo mirties ir aplamai, nuo savęs, nuo aplinkinių...
Oksana tylėjo ir vėl klausėsi balsu reiškiamu šio keistojo žmogaus minčių. Ji žvelgė pro automobilio langą į nesibaigiantį mašinų srautą ir bandė suprasti ne vien save, bet ir keistus Asto žodžius. Pro šalį jau skriejo pirmieji daugiaaukščiai miesto namai. Jie grįžo atgal, iš kažkur toli, į tą patį dulkiną ir pilką miesto sūkurį, kuris nesulaikomai neša pirmyn, neleidžia stabtelti, nesuteikia laiko svarstymams ir versdamas gyventi pagal jo diktuojamas sąlygas.
– Mane gadina tavo pinigai, – ranka parėmusi galvą, pagaliau vėl prašneko mergina. – Jų daug ir tu, Astai, neskaičiuoji jų. Niekada taip negyvenau... Niekada nejutau pinigų pertekliaus. O dabar mane mokai jų neskaičiuoti. Apsirengiau brangiais skudurais, kurių niekada net sapne nebuvau sapnavusi, ant rankos auksai... – Ji ištiesė pirštus ir demonstratyviai pavartė saulėje blykstelėjusius auksinius žiedus. – Rankinuke nešiojuosi mobiliaką ir keletą šimtinių smulkioms išlaidoms. Pagaliau, važiuoju savo prašmatnia mašina... Taip neturi tęstis. Manęs nereikia lepinti. Aš bijau...
– Ir tau dėl šito bloga? – Asto juokas nutraukė naivius Oksanos skundus. – Tai nusirenk šmotkes ir sėdėk nuoga. Šveisk pro langą tuos prakeiktus žiedus...
– Man, bloga?.. Aš nežinau, Astai. Aš visiškai pasimečiau. Bijau prarasti save, nes labai sudėtinga staiga gauti viską – dykai, neįdėjus į tai jokio darbo. Per greit sėkme patikėjęs žmogus tampa kitokiu ir praranda žmogiškumą.
– Degeneruoja... – Konstatavo Astas, nebesijuokė ir atrodė susimąstęs. Jis prisiminė nesenas savo mintis – Tu bijai tapti slieku? Supratau. Tu irgi gali juo tapti...
– Kokiu slieku?.. – Oksana vėl nesuprato Asto žodžių, jo minčių. – Apie ką tu?..
– Gyvenk paprasčiau, mažyte, – tęsė Astas. – Gyvenk ir džiaukis tuo ką turi. Leisk babkes kairėn ir dešinėn, jei toks dosnus tau likimas. Kas žino koks bus rytojus. Deja, per greit patikėjai, Oksana, kad gauni viską dykai. Tu dar suspėsi pasireikšti. Atidirbsi su kaupu už visas savo šmotkes, tačką, kabakus... Nepergyvenk anksčiau laiko. Sakiau juk – jau šįvakar man prireiks tavo pagalbos. O tarp kitko, aš dar skolingas tau už buto nuomą.
– Paimk. – Astas ištiesė merginai mažą pistoletą, kuris veikiau panėšėjo į žaisliuką, nei į mirtį nešantį ginklą. – Paimk, paimk, kartais jis praverčia.
Oksana žengtelėjo porą žingsnių atatupsta, sustingo vietoje ir įbedė persigandusį žvilgsnį į gulintį ant Asto delno žaisliuką. Ji buvo jau pasirengusi eiti į restoraną. Mergina iki smulkmenų stengėsi vykdyti visus Asto nurodymus: apsirengė mini sijonėlį, kuris aptempė ir išryškino nepriekaištingas jos kūno formas bei neleido nepastebėti žavesio, palaidinukę, kuri pabrėžė ir prastai slėpė daugiau niekuo nepridengtą iškilią krūtinę. Oksana skoningai pasidažė antakius, lūpas, skruostus, o į ausis įsikabino blizgančius, ilgus auksinius auskarus ir tapo panaši net nebe į seksy giol, kaip liepė Astas, o į princesę, kuri ką tik nužengė iš pasakos tam, kad šįvakar sugundytų visus vyrus. Staiga pasirodęs Oksanos veidelyje baimės atvaizdas jai suteikė tik dar daugiau žavesio, patrauklumo ir gundančio seksualumo.
– Astai, kam jis man? – pagaliau sugebėjo paklausti mergina. – Kur tu jį gavai?
– Paimk, paimk. Kartais jo prireikia, – primygtinai teigė, liepė, reikalavo šypsodamasis Astas, net neketindamas atitraukti ištiestos rankos su pistoletu.
– Bet... – Vis dar bandė prieštarauti Oksana. – Aš net naudotis juo nemoku...
Astas parodė merginai kaip tai paprasta, kad šis žaisliukas imtų veikti. Pakanka net silpno moteriško pirštelio spūstelėjimo ir šis metalo gabalėlis tampa mirtį nešančiu ginklu, kurio pagalba galima ne vien apsiginti, bet ir žudyti.
– Aš vis vien jo bijau... – Net išklausiusi paprastą instrukciją, Oksana tebesispyriojo. – Bijau... Man jo nereikia... – Ji tiesiog stūmė atgal Asto rankas ir tarytum norėdama pabėgti, toliau traukėsi atatupsta.
Astas beveik jėga įbruko į švelnias, moteriškas rankeles ginklą ir juo atsikratęs, lyg su palengvėjimu atsiduso. Šalto metalo prisilietimas karšta ugnim nudegino Oksanos delnus ir ji vos neišmetė pistoleto ant grindų. Merginos ranka nukaro žemyn ir galėjai pamanyti, kad ji ką tik pasinaudojo ginklu. Jos tuščias žvilgsnis sustojo ties tebesišypsančiu, tarytum besišaipančiu Asto veidu. Oksana nebežinojo kaip elgtis: įsižeisti matant pašaipą, ar atvirkščiai – nusiraminti, susitvardyti ir beatodairiškai paklusti visiems šio žmogaus įsakymams.
– Žinai, – pratarė Astas, – mačiau daug moterų, kurios rankose laikė ginklą, bet tu, Oksana, atrodai neapsakomai seksualiai. Jei prireiks, esu tikras, puikiai juo pasinaudosi. – Jis žėrė tokius keistus komplimentus, kokių Oksanai dar neteko girdėti.
„Jis tikras beprotis, – pagalvojo mergina. – Apie ką jis kalba? Po velnių, kažkokia nesąmonė... Seksuali... Dieve, nesąmonė... Koks seksualumas su šituo šūdu rankoj? Asilas...“
Astas priėjo prie merginos, pabučiavo iš nuostabos praviras, šaltas, lūpų dažais kvepiančias jos lūpas ir buvo beišeinąs iš kambario, bet jį sustabdė Oksanos žodžiai:
– Kvailys, – stengdamasi pasirodyti supykusi, tėškė ji šiek tiek savo minčių, tačiau kaip tai bebūtų jai pačiai keista, pastarieji komplimentai glostė jos savimylą, teikė iki šiol nepajustos tvirtybės ir leido pasitikėti savimi. – Tu nesveikas... Koks seksualumas? Tu bent...
Nebaigusi frazės, Oksana nutilo. Astas pastebėjo, kaip staiga, tarytum sutraukti mėšlungio merginos pirštai tvirtai sugniaužia pistoleto rankeną. Lyg nereikalingą daikčiuką, Oksana įmetė ginklą į rankinuką ir uždariusi jį, drąsą atgavusiu balsu garsiai pratarė:
– Jei tau nuo to bus geriau, Astai, tegul jis ten guli...
Astas nieko nebepasakė, tik dar sykį šyptelėjo ir apsisukęs išėjo iš kambario.
Restorane, kuriame anksčiau dirbo Ingrida, Astas nebuvo pastoviu klientu. Čia jis lankėsi tik keletą kartų ir tai, visai nekreipė dėmesio į aplinką. Todėl dabar, stovėdamas priešais didžiulį pastatą siauroje senamiesčio gatvelėje, kuria neskubėdami vaikštinėjo žmonės, Astas stengėsi suprasti kas per tuos metus pakito, tačiau niekaip negalėjo rasti jokių permainų. Restoranas pirmame aukšte, sunkiomis, tamsiomis užuolaidomis uždengti viešbučio langai antrame ir trečiame.
„O kaip buvo anksčiau? Užuolaidos, tušti langai, pilkos sienos... Viskas negyva. Po velnių, kokią tai turi reikšmę? Ir vis tik... Kas pasikeitė? Niekas? Tik laikas ir veidai? Tušti ir išblukę... Ir Ingri nebėra...“
Jis stovėjo užvertęs galvą ir neatitraukdamas žvilgsnio, žvelgė į tas sunkias užuolaidas. Asto mintys pačios, savaime grįžo praeitin. Staiga jam pasirodė, jog įeis vidun ir kaip anksčiau, išvys prie baro sėdinčią Ingridą. Apsirengusi ilga vakarine suknele su didelėmis iškirptėmis iš šonų, pro kurias sėdint apsinuogindavo lieknos, seksualios kojos, maloniai širdį virpinančios šlaunys... Ingrida veikiau panėšėjo ne į prostitutę, o į mis konkurso nugalėtoją; tik karūnos trūko ant auksaplaukės galvos. Ant pečių išsidraikę, truputėlį susivėlę auksiniai plaukai... Tai buvo Ingridos stilius, kurį ji mėgo, jautėsi savimi ir egoistiškai tikėjo savo kerų jėga. O už kažkurio, patikimai slepiamo storų, nepermatomų užuolaidų, šito viešbučio lango, gal net už daugelio iš jų, vyriškos rankos nurenginėdavo Ingridą, kažkieno lūpos bučiuodavo žavias prostitutės lūpas, jos mergišką kūną, kuris neapsakomai buvo malonus pačiam Astui; paskui ją guldydavo į lovą ir dulkindavo, dulkindavo, dulkindavo... Kartą, du, tris... per vakarą, per naktį – kasdien. Kuo daugiau, tuo geriau – tuo didesnė krūvelė pinigų subyrėdavo į merginos rankinuką. O meilė? Astas iki šiol nesugebėjo suprasti ar atstojo jai mylimą vyrą, ar buvo jai meilužiu, ar jų draugystė panėšėjo į vaikino ir merginos santykius. Jų bendravimas iki galo išliko keistas, o santykiai neįtemptais, tačiau niekuo neįpareigojančiais. Astas juto, jog Ingridai jų draugystė patinka ir net pavargusi ji rasdavo jėgų su juo bendrauti, ir netgi mylėtis.
– Tau patinka pas mane lankytis? – kartais mergina klausdavo Asto.
Jei Ingridai būdavo bloga nuotaika, ji sakydavo:
– Nejaugi tau patinka su manim dulkintis? Tu kažkoks iškrypėlis. Nejaugi jauti malonumą permiegojęs su kekše, kurią ką tik išdulkino tuzinas pradvisusių, senų iškrypėlių ir kurios tarpukojis dar dvokia supuvusia jų sperma?
Ir vienu, ir kitu atveju Astas tik trūkteldavo pečiais, o po to su jam vienam būdinga, keistai niekinančia šypsenėle, nereikšmingai atsakydavo:
– Man viskas patinka. Prosti ne visuomet būna kekše, o kurva – tuo labiau. Ingri, pas tave aš atsipalaiduoju, ilsiuosi.
Kartą, jau beveik prieš jų išsiskyrimą, po to, kai Astas gana ilgą laiką nebesirodė pas Ingridą, matyt prastos nuotaikos stumiama, paskambinusi, ji liūdnai paklausė:
– Astai, kokią tu matai mūsų santykių ateitį? Joje mes drauge?
– Manau, jog ne, Ingri, – išlaikęs ragelyje pakankamai ilgą pauzę, pagaliau atsakė Astas. – Ne, ne dėl tavęs... Ingri, tu tikrai man patinki. Tu tiesiog gražuolė, kerinti princesė... Ir visai nesvarbu, kad esi prosti. O kas aš? – Kaip nekeista, bet šįsyk jis buvo neįprastai savikritišku. – Pameni, kartą mes jau svarstėme mūsų bendro gyvenimo klausimą. Tuomet vengėm kategoriškumo, o dabar galiu atsakyti į tavąjį klausimą. Aš nematau jos, mūsų ateities, net rūke paskendusios nematau. Jei padėsi mūsų santykiuose tašką, aš nesupyksiu, bet nusilaksiu iki sąmonės netekimo...
Tai buvo retas pokalbis, paaiškinąs jų santykius. Astas nemėgo savikritikos, tačiau šįsyk jis kritikavo save. Prostitutė ir banditas. Apie kokią bendrą ateitį galėjo eiti kalba? O gal galėjo? Kas žino, kokia linkme turėjo pakrypti gyvenimas, jei Astas būtų sugebėjęs atsakyti kitaip ir jei nebūtų įvykę visi tie nelemti įvykiai, kurie viską apvertė aukštyn kojom, pakreipę kasdienybės tėkmę visiškai nauja vaga.
Nusispjovęs, Astas sviedė nuorūką į šiukšlių dėžę ir užlipęs stačiais laipteliais, pravėrė senas, sunkias restorano duris, prie kurių stovėjo pasitempęs, frakuotas lakėjus.
Raudonas restorano salės atspalvis teikė jai nepakartojamo intymumo. Raudonos sienos, raudonos kėdės, raudonomis staltiesėmis užtiesti staliukai, lėtai besisukantys lubomis, besileidžiantys sienomis, beslenkantys tamsoje skendinčiomis grindimis raudonų prožektorių spinduliai... Visa tai vertė pajusti jausmus žadinančią aplinką ir atsisėdus prie staliuko, mėgautis ne vien brangaus gėrimo aromatu, bet geisti dar kažko, kas slėpėsi šioje erotinėje prieblandoje, to, kas net nematomas primygtinai siūlėsi ir vertė paklusti užplūstantiems geismams, bei norams.
Astas įdėmiai, tiriančiai apžvelgė pustuštę salę. Tyliai grojo muzika. Puikios akustikos dėka ji užpildė kiekvieną tuštumos kampelį ir neleido paskęsti vienumoje. Jei iš lauko pusės pokyčių nesimatė, tai viduje jie buvo akivaizdūs. Lyg kažkam specialiai pasistengus, nebeliko nieko, kas primintų praeitį. Ir... Ingridos čia irgi nebebuvo. Tačiau vietoj jos, netoli baro, neapsakomai žavi, apšviesta tų pačių prožektoriaus spindulių, sėdėjo Oksana. Ji rūkė, įmantriai laikė rankoje cigaretę ir vylingai svaidė aplink save žaismingus, daug žadančius žvilgsnius. Tarytum truputėlį nervindamasi, mergina supo nuoga koja užmesta ant kitos kojos ir tai jai teikė dar daugiau laisvumo, patrauklumo, ir nežemiško seksualumo. Ji tiesiog kvietė prie savęs aplink sėdinčius vyrus ir nebyliai šaukė:
– Ateikit, aš laisva, trokštu sekso ir patenkinsiu visas jūsų užgaidas...
Tačiau Astas šiems kerams išliko abejingas. Jis priėjo prie staliuko visai kitoje restorano salės dalyje ir atsisėdęs, nerūpestingai ėmė vartyti ant stalo padėtą meniu.
„Raudonas vynas, baltas... – be jokio susidomėjimo mintyse skaitė jis. – Konjakas, brendis... O! Užsisakysiu tekilos. Net nepamenu ar kada gėriau šį meksikiečių birzgalą...“
Padaręs tinkamą sprendimą, tarytum norėdamas paklausti Oksanos ką užsakyti jai, Astas įdėmiai pažvelgė merginos pusėn, tačiau atsako, aišku, nesulaukė. Oksana jau flirtavo su kažkokiu pagyvenusiu vyru ir tiksliai vykdydama visus, prieš vakaro pradžią gautus nurodymus, į jį vienintelį nekreipė jokio dėmesio.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Komentarų nėra...