Mane seniai stebėjo pro langą
Nuo pirmo šypsnio smėlio pily
Išvaduoti mėgino, kai kanda
Juoko natą godus nebylys

Žilos akys tejausti mokėjo
Kuo augau aš ir virtau
Nes dvasia matyt nenorėjo
Kaip nuo savo vaikystės lėkiau

Per laiptą, takelį ir lauką
Greitkelį, jūrą, metro
O senelis vis dar už lango
Meldžias vien tik dėl to

Kad nereiktų užleist savo krėslo
Kad užuolaidų nereiktų užtraukt
Bučiuoja mano vaikystę
Kol nesuspėjau užaugt

Ir sėdi senelis prie lango
Mano veidas jo atspindy
Stebiu, kaip žiūri anūkai į dangų
Kaip juokias smėlio pily.