Tūs metūs po kara, vīrieli, mes vėsė sunkē gīvenuom ė kuožnos vėn kėtēp. Vėsa tou laika atruodė, ka kuoks baisiausis akmou īr ont šėrdė oždiets. Bova laikā, sunkiausė iš vėsū nugīventu. Pas mumis nier bovės užejės ni vėns mėška bruolis. Ni vėina karta, ni apsėrėkės, nuors gīvenuom pamėškie, bemaž pri pat anū boveinės.
Aš kāp tik tou laiko apsėžanėjau ė vedo abodo so patė parsėkraustiev i naujōjė vėita, kor ė šėndėin tebgīvenav. Toukart tėi neramomā kou tik bova prasėdiejė. Mėškėnē monės gerā nepažėnuojė ė diel tuo, mosintās, neliuob līstė. Noj, nikomet ni apsėrėkė neliuob ožētė. Vo ka pas moni ė būtom ožējė, vo kou to, žmuogau, ėš monės galiejē patoktė? – Bovau biednos kap žovėis ašaka. Tēp, matītėis, ė palėkau, kap tam ka saka, vėsū ožmėršts.
Vo vėsor če aplinkou tās metās liuob žmuonis šaudītė. Al\' tēp tratėna, vīrieli, ka jau no patėis velnė. Tėi mėškėnē jug matė, ka aš parsėdongėnau vėsa sava manta sosėkruovės i vėinus vėinkinkius ratelius. Toriejau, vadėnas, vėina karvelė ė parsėvediau anou prisėrėšės pri ratu gala. Sosiedā vėskou matė, vo anėi toriejė rīši so mėškėnēs. Če ne jau kuoks vėns, vo vėsė kaima žmuonis toriejė. Ė tėi mėškėnē, kāp paskou ėšaiškiejė, če vėsā netuolėi mūsa ė gīvena. No, toriejė sosėsokė jau tou sava lėzda, jau šiuokė tuokė ožeiga. Ė, matītėis, ka nebūto itarėma, niekam, kam nereikiejė, če aplinkou anėi ė neruodies. Tuo noma, koremė tėi mėškėnē bova isėtaisė, gaspaduorios mažnē kuožna dėina liuob vėn biegs ė biegs par mūsa kėima: ta šėn, ta tėn, ta šiuo, ta tuo – anam, matītėis, liuob būtė jau vėsuokiausiu interesu.
Ni vėskou matīdams, aš ni pamėslītė negaliejau, ka pri anuo kas nuorint galieto stuovietė, a ožētė. Ėš kor to, vīrieli, ožousi – nieks aple tou jug varpās neskombėna ė neskelbė. Jug nebova nikuokė žėnkla, ni mėnkiausė itarėma. No, ė mon jau pasėtaikė tēp, ka so tuo noma gaspaduorio aš sogīvenau kuo poikiausē. Vedo gīvenuov kou žīčlīviausē – vėns ontra sava geradarēs laikiev. Tēp mon pasėtaikė, no tuo betarint, kāp aklā vėštā grūds. Aš negalietiuo ni pasakītė, kėik če tū žaliūju mūsa suoduo bova. Mosintās kuokėi ketorė a pėnkė. Ė vėsa laika tėi mėška bruolē če, tuo vėtuo, nestuoviejė. Ožēs tik pruogā pasėtaikios, ka jau kuokėi rēkalā prispėrs. Če, skaituos, bova tik vėina anū slieptovė. Pri pat krūmalė vėdorė, skaituos. Je anėms jau būtom bovės pavuojos ėš vėinuos posės, anėi mauto i pėitus, je ėš ontruos – i šiaurė. Vėsor bova pri pat žemės neaukštė krūmalē ė anėi priejė pri pat truobuos. Vo biškėlieli tuoliau ėš vėsū posiu aplinkou bova jau dėdlė mėškā. Nebieda bova ė žėima – nedėdėlės eglelės liuob vėskou gerā ožstuotė. Tatā tuokiuo prīdonguo anėi ė bova isėkūrė. Vo tas žmuogos bova jau biedniuokielis, nieks ni itartė nebūto galiejės, ka ons kou nuors slieptom.
Ė pasėtaikė, ka par vėinus metus mūsa suoduo nošava kuoki dešimti žmuoniū. Nošava, atsėmėno, ė mūsa apīlinkės pėrmininka, paskou ė koukuoza pėrmininka. Tuokiū veikieju mėška bruolē nimaž negailiejuos, vėsā neveiziejė, a ons gers, a prasts. Esi pėrmininks – ė akšėn šėn. Tuoks pat lėkėms ėštėka tās metās ė dešimtininka, ė koukuoza brėgadierio. Vėsus sogrēbė, pasėvedė kelis žingsnius no nomū ė sopleškėna.
Vo strėbitelē (rusams parsėdavė ė lietovėškā ėšvertos „naikintuojē“) pas mumis īr ožējė, mosintās, kuokius do karto, bet anėi neliuob nieka daug smarkavuotė. Aš bovau, skaituos, jau pri tū mažieliu, bovau atėtarnavės rusu kariuomenie ė anėi pri monėi prikėbtė nieka negaliejė. I kariuomenė pajiemė moni dar kara laiko.
Ė tėi strėbitelē tēp jau, ka ožēs, ta daugiausē pasėrokoutė, paklausėnietė. Ėšētont vėina karta anėi mon ė saka:
– Kāp to, žaltī, če, beveik mėška vėdorie, gali ėšgīventė, kāp anėi tavės neužpol? Mes negalem soprastė. A to kartās nesi anū pasobėnuots?
– Nieks nēso ė dėl tuo mon nieks nieka nesaka, – liuobo pasėteisintė.
Vo anėi patraukīs petēs, patraukīs ė ēs kor anėms jau rēk. Vo tas mūsa noma bovės gaspaduorios, ėš kuriuo aš pėrkau anou, dar patiuo pradiuo, ė i kori gīventė atsėkraustiau, kažkuo pabūga ė bova ėšbiegės gīventė i miesta. Ons, vaikieli, če nikāp negaliejė tvertėis, a vėinė, a kėtė anou būtom tojau pat nodiejė. Matītėis, ka īr a ėlga lėižovi toriejės, a diel kuo nuors kėtkuo bova prasėkėšės ė vėinėms, ė ontrėms.
Nieka dabā jau nebėpadarīsi – kas bova, pražova. Kā ė vėsū sparduomėms, vės tėik reikiejė gīventė. Kėntiejė ė kalts, ė nekalts. Kartās mėslėjo, ka geriau bova tėms, korius rusā ėšvežė i Sėbėra. Jug če ož patius grīniausius niekus pasėves tavi i ožkūti ė sopleškins. Liuob šaudītė ė dėinuoms, ė naktims. Ė nieks niekor nepoldėniejė: sošaudė tava žmuogo, pasėjiemē, jē kas beatėdavė, ė tīlē tīlē anou palaiduojē. Vo je biški pašuokėniesi, ontrōjė nakti ė tau patem galiejė būtė amėn.
Mūsa kaimė, gīvena tuoks rusu aktīvists. Ė vėina karta mėška bruolē anou notarė pajimtė. Vīrieli, ėš gretėma kaima anou če, netuolėi mūsa, atsėgienė. Ons bova jau kāp ė pabiegės, išsėgelbiejės, bet če, mūsa suoduo, anou viel ožklopa. Ka ons būtom biegės tās pakrūmēs, nelindės i kuoki pastata, tėkrā, ka būtom pabiegės. Būtom rasintās ė šėndėin gīvs tebesos, vo ons sau ožbiega če pas vėina žmuogo ė nuoriejė pasėkavuotė ont ontruobio. Mosintās, ka bieda īr, žmuogou ė tas pats pruots, kuoki ons betor, ėš galvuos ėšgarou. Ons sau jims ė pasėkavuos ne mėškė, vo pas žmuogo ont ontruobio. Vo tėi mėška bruolē anou genas ė vėn šauda. Mosintās, ons tū kolku dėdlē pabūga, ka jau poulė i truoba ė šuoka ont ontruobė. Vo ož tā truobā jug bova poikiausė krūmalē, tuokės doubės, skardē, daubas ė, ka vel\'s kuojės nebūtom pakėšės, anuo tėn tėkrā ka nieks nebūto besogavės. Vo gal ons biegdams mėslėjė, ka ta truobalė jau būs kap kuoki tvėrtuovė, anou jims ė apsauguos. Ė tik, vadėnas, terēk pašuoktė ont ontruobė, papastuogie pasėkavuotė ė vėskas būs gerā. Ė, ka jau anam tėn bebova trumpā, neblėka šuovėniū, ons tū mėškėniu ontlėptė vės tėik neontsėlēd, bruolieli – ded anėms par galvas so kamėna plītuoms. Ė vėinam, sakė, nejoukās galva praskielė, ka tas no drobīnu novėrta kap pelū maišos. Tėi lėkosėijē ož tuoki darba dā daugiau isiota. Ėš pradiū anou, nabaga, paršava, vo paskou palėpė tēp sopleškėna, ka ons bova sovarpīts kolkuoms kap rietis.
Gīnies žmuogos, vadėnas, ardīdams no kamėna plītas ė diedams tėms mėška bruolems par kramaulės, nelēda anėms lėptė ont tuo ontruobė. Bova, matā, stėpros ė smarkos vīrs. Tēp tatā liuob žūtė maž kou kaltė žmuonis.
***
Mes aple tou sosiedūs bovusi mėška bruoliu boveinė sosėgaudiem, ka jau anus sojiemė, vadėnas, vežė i Rusėjė. Bova žmuoniū vežėms, ė tou žmuogo, korės bova mona artėmiausis sosieds, vīrieli, tēp pat ėšvežė. Strėbitelē vėsai kėtamė kamė sojiemė tus mėška bruolius, vo paskou siūla gals atvedė ė pas tou mūsėški kaimīna. Anėi tou žmuogo īdevė, noruodė, kamė ė kāp gīvena būdamė laisvie, pas kou liuob apsėstuotė. Ė tēp tou mona kaimīna anėi ė pražodė.
Vo tas žmuogielis tebova vėsā biednos. No, čīstā biednos. Jezusmarėjė, ė tuos žemės tetoriejė vėinus niekus. Anou sojiemė tojau pat, po išdavėmaė ikėša i kaliejėma, vo šeima ėšvežė paskiau, ka vežė žmuonis. Ėš anuo pamėlėjės mėškė nieka nebova. Tėi mėška bruolē anam bova svetėmė, ne kuokėi gėmėnaitē. Kāp tėn jau anėi sosėpėrša, tuo jau nieks negalietom bepasakītė, nežėnau ni aš. Matītėis, anėms dėdėlē patėka tuoki gera vėita – noms bemaž mėškė, no, ė tas žmuogos nebova kuoks plioškis. Bova biednielis, bet maktings žmuogos. Par tou anuo biednīstė ė ni vėinam rusu pareigūnou nekėla nikuokiū itarėmu. Vėsa ta anuo truobelė tebova tuoki švaka – kap gera vasaras vėrtovė. Mėška bruolē če tetoriejė tiktā kap kuokė ožejėmu vėita. Patėis bunkerė tėn ė nebova.
Ka jau atvažiava ėšvežtė anuo šeima, mon apīlinkės pėrmininks lėipė kinkītė arkli ė važioutė padietė. Matītėis, jau bova ivesta tuoki mada, ka sosieds sosieda toriejė ėšvežtė so sava pormanko. Nemiegink atsėsakītė ė nevažioutė. Tuoks esous isakīms, ė vėsks.
– Vo jē nevažiousi, – baugėna, – pats žėnā, kāpgal atsėtėktė.
No, ė novažiavau. Vīrieli, ėš tuo vėsa anū gīvenėma nier kuo idietė i tus mona vėinkinkius ratelius. Nier nikuokė tuo torta, nier kuo vežtėis i kieli. Vo sau rēk ėšvežtė tuokius vargšelius, biedniuokelius – tēp bova gailo, ka ni kėtam pasakītė nemuoko. „No, – mėslėjo toukart atvažiavės, –kou to, žmuogieli, gali būtė ėšiedės tā valdē, ka ė tavi, tuoki vargša, jem ė vež?”
Anėi toriejė do vāko. Tas pėrmasis jau bova kuokiū ketoriuolėkas metu. Bet tuoks tatā sovargės, lėisos nabagielis, matuos, ka ė pavalgītė ne dėdlē kou tier torirjė. No, ė tas torts, kor jau vežies so savėm, tėi kreželē bova postoštē, nieka tėn nier idieta. Anėi ni karvės ni tuos netoriejė. No, ė nuvežiem anus, tuokius noskorielius, i tou sorinkėma vėita.
Tas dėdiesis vaikielis, matītėis, jau monėm šėik tėik pasėtikiejė. Važioujint če, pruo tus krūmalius, ons ė šnėbžd mon i ausi:
– Diedė, vo gal mon dabā rēk jimtė ė pabiegtė? Aš galietiuo pabiegtė, anėi monės neprigintom.
– No, vākali, kor to dabā pabiegsi, no kor? Kas tavės dabā če lauk? Esi jauns, važiouk tėn. Mon ruoduos, ka sava mamā to gali būtė dėdlē rēkalings. Vo tėn, Rusėjuo, jaunam žmuogou nimaž nebūs prastiau kap ka šėndėin īr če.
Ė ka jau anėi besogrīža, ka jau po kėik metu anus palēda, tas vāks, no jau paugės vaikis, priejės mon diekavuojė:
– Gerā, ka to mon tēp patarē, aš daug padiejau mamā ė bruoliou, be monės anėi vėsė būtom pražovė.
Če tėi, korėi lėka Lietovuo neėšvežtė, tus metus kartās daug daugiau varga kap anėi, korius ėšvežė, no jau par pastarouji vežėma. Jaunus vākus ė tėn vės tėik leida i muokīkla, ė, pačėmiero ons pauga, tojau pat ont sava kuoju atsėstuojė. Vo anuo tievelē tēp ė nebgrīža – ėšmėrė Sėbėrė. Ka anū šeima jau vežė, tievalė nebėbova, ons bova sojimts ė nokonkints kaliejėmė. Tas didiesis vāks, ka dabar Lietovuo bova če tėi sojodėmā, novažiava i Sėbėra ė i Lietova parsėvežė sava mamas kaulelius. Ons, vėina karta ožejės pas mumis, ė papasakuojė kap tėn vėsks bova.

Keliuonė bovusi dėdėlē varginga, netoriejė kuo valgītė, ė ondėns ė tuo ne vėsomet teliuob ožtektė. Novažiavos tėi vėitėnē žmuonis anus prijiemė dėdlē dailē, daug pagelbiejė. Eilėnē Sėbėra rusā nier prastė žmuonis, anėi gerā sopront, kėik vėsuokė varga ė bjauromu lietovems īr pridėrbės tas rusu Jūzaps... Tėn, Sėbėra kapūs, īr solaiduotas kelės lietoviu kartas. Vo tėi, korėi i Lietova nebėpargrīža, pasėlėka Sėbėrė gīventė, jau īr ožmėršė ė sava tievū žemė, ė gimtôjė kalba – jau īr palėkė kap Rusėjės gīventuojē.
– Lietoviu kapā, – pasakuojė ons, – kor bova palaiduota mama, īr mėškė, tuokem beržīnė. Atėtverts no mėška tuoks jau gers šmuotalis žemės ė tėn īr soguldītė lietovē. Ėš tuoliau veizont ė nepasakīsi, ka tėn gal būtė kapā. Vo tas beržīns īr vėsā ne tuoks kap Lietovuo. Beržā stuorė, kap mūsa oužoulā. Nešakuotė, tėisė ė, ka veizīs i galūnė, ruoduos kāp kuokės aukštiausės palmės – tik tėn, patiuo vėršūnie, īr ėšsėskleidosės anū šakas, vo ont lėimėnio nier ni vėinuos. Ė tuos šakas īr jau žemīn nosvėrosės ė lingoujės viejie, vo kamienā, kap plėina štolpā – ni krust. Kas duo tū kamienu baltoms – no grīniausi kreida be mažiausės diemelės. To ni solīgės ont lėimėnio nerastomi ni mažiausės diemelės, no ni adatas dūrelė. Vėsos beržos kāp būtom iš baltiausės kreiduos ė, ka ronko par anou pabrauki, notep baltā.
– Ka ėš tuoliau veizīs i tū kapū baltus beržus ė ka viejie siūbou anū šakas, ka apatiuo joudou tėi aptaisītė ė nebėpriveizamė kapā, ė ka žėnā, ka tuo žemelie gol tava artėmėijē, tuoks keists skausmos parver šėrdi, ka īr sunkē ė pasakītė. Tēp baisē ė keistā paveik ta Sėbėra mėškū ė erdviū platībė, ka tamė pašalie pasėjonti tuoks mėnks šapielis, mėnka šiuos žemės skrozdelė. Toukart ožēt baisos nuors kuo grētiau pabiegtė ėš tuos lietoviu prakeiktuos ė anū ašaruoms aplaistītas Rusėjės žemės ė kuo grētiau sogrīžtė i sava Lietova, –  ons atsėgierė ondėns ė pasakuojė tuoliau:
– Par kuokės tris dėnas, sosėrėktavuojau jau atkastė tou mamas kapa ė ėškeltė anuos palaikus. Bova rodou, dėina saulieta, kėik šėltuoka. No tū berža šakū viejė jodėnamė šešielē vėsa laika soupavuos ė vėrpiejė ont kapās, slīdoliava ont mūsa veidās. No darba ont kaktuoms ėštrīška stombė prakaita lašā. Tou rītmeti mes darbavuomies trīs vīrā. Mon padiejė do vėitėnē – anus devė apīlinkės pėrmininks. Anėi bova riktingė Sėbėra vīrā. Mon tou dėina kažkāp keistā šuokėnėjė mintis, kažkuoks baisos graudolīs draskė šėrdi. Ka kėik, veiziek, tojau pat ė tvėnkas mona akies ašaras, ė nieka negalio pakėistė. Prīš akis vėn bieg mūsa gīvenėma vaizdā. Kāp mes vėsė karto liuobam soktė galvas ėš kor beėštrauksem kuoki kousni dounas, kou beėšmainīsem, ka gautomem dar kuokė bolvelė pri tuo, kou liuob dous lageris. Šēp tēp vėsė sokėbė i vėina tus metus ė prasėstūmiem. Dėdlē sunkė bova pėrmėijē metā – vėsks nežėnuoms, vėsks nesoprontams, nesi dā prisėtaikės ni pri gamtuos, ni pri žmuoniū. Kasdams atsėmėniau ė mamas ėšejėma… Prīš mirti ana jau nebgaliejė beatsėkeltė no iš lėntū sokaltuos kėituos luovas. No paršalėma kuosolīs neblēda duorā ni žuodė bepasakītė. Mama sėrga ė mes jau vėsė žėnuojuom, ka i truobuos doris bėldėn ne Sėbėra vies, vo gėltėnė.
Kāp šėndėin matau – jau laiduojem mama, jau kasam doubė, jau, sosėrinkė i laiduotovės, mes, lietovē, prisėžadam sava mėrosėms tievams, ka je tik patis grīšem ė galiesem, anū palaikus parsėvešem i Lietova... Toukart ni mes patis nežėnuojuom, a bepavīks mums patėms kumet nuors ištrūktė ėš tuos lietoviu prakeiktuos ė ašaruom  aplaistītas svetėmuos žemės.
„Dabā, va, – mėslėjo kasdams doubė,– ė atejė ta valonda, ka ėiškau mamas palaikū. A berasio kou? Jug praejė ketorėsdešimt metu. A nebūs par tėik laika anuos ė kaulelē pavėrtė i dolkės?.. No, je ė nieka nebrasio, ta ėš če pasėjimsio nuorint kelės žemės saujės. Tik nuors ka būtom matītė, koriuo vėituo ta mama īr goliejusi, koriuo kertelie bėngė dūlietė anuos kaulelē, ka būtom nuors mažiausė žīmelė. Jug tor tuo žemie, ka ė puo tėik metu, būtė kuoki nuors diemelė, ka če īr bovės palaiduots žmuogos, jug tor“. Ė nebsolaikīdams ašaru ė nieka žemie nematydams, jau kaso ė šniūkščiuojo.
Tū mona ašaru jau ne vėsomet ė lėngvos, sausos Sėbėra rodėns vies bespie džiuovintė. Mona pagelbininkā soprata ė ožjautė moni. Ka jau tėik isėkasiem, ka reikiejė  būtė grabou, aš paprašiau, ka anodo pasėlsieto ė ka aš galietiuo sava ronkuoms dailē, puo biškėlieli ė raustė tas žemės ė vėn veizietė, kas bier lėkė.
Tēp bedėrbont atkasiem ne mamas kaulelius, bet tonkės stuoresnės ė pluonesnės berža šaknis. Daug, daug sosėpīnosiu šaknū – kā p kuoki sosėvielusi šepeti. Gavau pajimtė kėrvi ė dailē anas nokėrstė – so luopėto nieka nebgaliejau bepadarītė. Nokerto vėina, nokerto ontra šakni, nuorio ėštrauktė, bet neit. Paskou atejė pagalbėninkā  ė sokėbuom vėsė trīs. Po biški, po biški ėšjodėnuom ė šaknis pasėdevė. Vo ka anas ėštraukiem ė pakieliem, patis sava akims nepatėkiejuom – Anuos, nelygėnont kāp kuokės žemės sorbielės, tomprē– ė kėtā bova apjiemosės vėsus mamas kaulelus, ka anėi ėš žemės ėšsėkielė karto so tuoms šaknims. Ni graba, ni kuokiū drabužiu neblėkė ni aigaras, tik parodavė, šaknū apsiestė ė apjiestė kaulelē. Ka tamistas būtomėt matė, kap tū šaknū siūlā bova solindė i vėsas matuomas kaulu skīlelės ė spruogelius, būtomėt nepavierėjė. Ka ė rusā ė tėi veiziejuos ė dīvuojies, kāp tēp gal būtė?
Po tuo aš ėlgā pešiuojau ėš mamas kaulu tas miediu šaknis. Sunkē pasėdevė, matītėis, ilinda, sosėraitė ė mėslėjė, ka jau vėsam laikou apsėgīvena. Paskou, kėik begaliedams vėskou dailē nočīstėjau, sosėdiejau i dieželė ė ėškieliau ėš doubies..
Neapsakuoms ė neaprašuoms gīva žmuogaus sosėlietėms so artėmūju kaulās… Kas tatā belėka ėš gerū ronku, ėš pruotingu muotinas pamuokīmu, ėš anuos meilės, Lietovuos ėlgesė, ėš žmuogaus nugīventu metu. Viel, ė viel sokas vėsuokiausės mintis. Negalietomi ni pasakītė aple kou anuos, tiktā esi tuoks keistā nosėmėnės ė karto ėšdėdos – puo daug metu padarē tou, kou bovā prisėžadiejės mėrštontē mamā.
Po tuo no mona šėrdėis nokrėta kap ė kuoks akmou, nuors tuo vėituo ė palėka nikomet nebgīnonti žaizda.