Dusliai ūžė elektromotorai, pukšėjo melžimo agregatai. Tai vienur, tai kitur aidėjo melžėjų balsai, skimbčiojo kibirai, mūkė ir dūsavo sočios karvės. Melžimas ėjo į pabaigą. Moterys nešiojo ir kilojo pieno bidonus į ledų pilnas vonias. Valdis sėdėjo poilsio kambaryje ir nuobodžiaudamas vartė praėjusios savaitės laikraščius. Laukė, kol melžėjos baigs darbą ir išsiskirstys namo. Jis nutarė pagaliau išsiaiškinti, ar tikrai Regina prikišusi nagus prie anos nakties įvykių. Vis dėlto šaunus buvo pokštas. Jis, Valdis, komjaunuolis, netikintis nei velniais, nei dievais – ir tai išsigando. Po šimts pypkių! Dar keletas tokių šaunių pokštų ir kartu su kitais įtikės esant Reiškulio velnią. Ne. Visi tie velniai tikriausiai tik Reginos išdaigos. Tokia merga, kad visko iš jos gali tikėtis. Feliksas iš išgąsčio rimtai apsirgo. Greitukė ligoninėn surištą, kaip aviną išgabeno. Karščiu degė, gąsčiojosi kiekvieno garso, vis norėjo kažkur bėgti. Daktarai nustatė stiprų nervinį šoką...
– Labas vakaras... – ant slenksčio stovėjo Feliksas.
Valdis pasitrynė akis. Feliksas neišnyko. Nagi nesivaidena:
– Kaip... Tu ne ligoninėj?... Jau paleido?
– Paleido. Prišėrė raminamų. Išsimiegojau kaip caras ir paleido. Prisakė daugiau niekada alkoholio nevartoti, nes gali pasikartoti haliucinacijos. Niekas manim netiki, kad tikrai velnią mačiau. Buvau pas tave namuos. Pasakė, kad esi fermoj, tai atėjau pasakyti, kad rytoj jau pats dirbsiu. Tiesiog nesutelpa galvon visi tie mūsų nuotykiai.
– Tai ką tu iš tikro ton pirtin nusivedei?
– Nagi Reginą! Tikrų tikriausią! Aš gi ją bučiavau. Vesti žadėjau. Ir ji mane bučiavo. Prašė , kad kuo greičiau keltumėm vestuves. Tik staiga vietoj jos katinas paliko...
– O dabar dar vis žadi ją vesti?
– Ar tau galvoj negerai! Kas gi ves velnienę!?
– Ak tos moterys, moterys... – atsiduso Valdis, – na gerai, einu pasakysiu Palmai, kad rytoj tu melši. Galės ji toliau atostogauti. Labanakt, Feliau.
Valdis skubėjo atsikratyti draugu, nes per jį galėjo sugriūti jo ketinimas, pasikalbėti su Regina. Melžėjos jau baigė darbą, prausėsi, persirenginėjo ir skubėjo namo. Valdis spėjo šnibžtelėti Reginai, kad namo eitų viena. Jisai lauksiąs prie sodo.
– Tai negi bijai, kad mus kartu pamatys? Nori mergų, o atsakomybės bijai, nusišaipė Regina.
– Gerai. Palauksiu čia ir išeisim susikibę už rankų, kad visos bobos matytų, o rytoj Kęstas su tavim ir pasisveikinti nenorės.
– Pašvilpk tu Kęstui. Įsižeidė Regina. Greit nusimetė chalatuką ir šmurkštelėjo į dušą. Valdis liko lyg kuolu per galvą gavęs. Nu ir drąsi merga: Po chalatu jokio rūbo neturėjo! Nuoga prieš jį... Turbūt tikrai ne iš tų droviųjų. Pripratusi prie vaikinų artumo.
Kelyje Valdis visai pasimetė, nes Regina elgėsi pernelyg akiplėšiškai. Pati pasikabino parankėn ir atkišo žandą bučiniui.
– Nekvailiok, – nepiktai subarė vaikinas.
– Tada keliauk savo pusėn, ko pasisiūlei lydėti?
– Regina, aš apie tave visai kitaip galvojau...
– Kaip nori, taip galvok. Man nei šilta, nei šalta.
– Aš norėjau su tavim rimtai pakalbėti, o tu visą laiką purkštauji...
– Kalbėk, kas tau burną užrišo? Mielai paklausysiu išmintingų tavo žodžių.
– Sėskim va čia, ant akmens ir pakalbėkim kaip žmonės, o ne kaip kokie vaikigaliai. Aš tavęs labai prašau. Jei nenorėsi, neatsakyk į mano klausimus, tik, susimildama, nemeluok. Noriu žinoti tiesą.
– Prašau. Pasistengsiu patenkinti tavo smalsumą.
– Sakyk, ar tikrai praėjusį šeštadienį judu su Feliksu buvot Reiškulio pirty?
– Kelintas tavo reikalas su kuo ir kur aš buvau?
– Regina, juk aš ne iš pavydo tave kamantinėju. Tik noriu sužinoti, kaip tau pasisekė mus visus taip išgąsdinti? O Felių net iki pamišimo privedei?
– Na ką gi. Šitą tau galiu papasakoti. Tik su sąlyga, kad niekam neišplepėsi be mano leidimo. Žinai, Valdi, kaip malonu turėti paslaptį, ypač tokią, kuria gali pasinaudoti, kaip galingu ginklu. Aš turiu sumanymą. Tik man reikia dviejų pagalbininkų. Vienu žadėjau prašyti Kęstą, na, kadangi pats pasisiūlei, tai antruoju pasirenku tave. Ar sutinki padėti pagąsdinti Martyną?
– Kažin ar pasiseks Martyną išgąsdinti. Jis ne iš bailiųjų.
– Pasiseks Jis paskutinis bailys ir niektauza. Tik liežuviu malti mandras, o šiaip pirmasis į kelnes prideda. Šį kartą tikrai pridės, matysi.
– Cha cha cha...  –nusijuokė Valdis, – o vis dėlto kaip tau pasisekė Felių taip pergąsdinti? Jis sakosi  jau beveik tave turėjęs, tik staiga žiūri, kad katiną apsikabinęs.
– Jei taip sako, tai taip ir buvo.
– O kas Edvardą partrenkė?
– Gal pats nugriuvo?
– Toks diktas vyras... Kas ten per baidyklė iš pirties išlėkė, kad ir man utėlės sustingo?
–Jei prižadėsi padėti man išgąsdinti Martyną, tada pasakysiu.
– Prižadu.
– Tada klausyk. Pajutusi, kad kažkas vaikšto apie pirtį, Feliui glėbin įbrukau katiną, pati apsivilkau kailinius, vietoj kepurės užsimoviau vantą, ir išpuoliau lauk, o jūs kaip kiškiai iš kopūstų išbėgiojot.
– Regina, tu pati esi tikriausias velnias. Kito Reiškuliui nebereikia. Gerai. Aš tau visur ir visada eibes krėst padėsiu ir paslaptį išsaugosiu. Gali manim pasikliauti. Ir Kęstą už tave paprašysiu. Jis sutiks, žinau. Pamokysim. Per daug jau Martynas nosį riečia. –Valdis net delnus patrynė iš būsimo smagumo.