Mylinti moteris dažniausiai nesitiki visiškai nieko. Ji paprastai tik linki, tyliai melsdama Tau atjautos ir užtarimo iš tos aukštumos, į kurią dažnai krypsta akys sunkumo akimirką, kai kūnas pavargęs nuo dienos darbų, o mintimis sunku pakelti pačius lengviausius buities rūpesčius – ir vis slegia, vis maudžia. Ji, ta antroji, kad ir kokia egoistiška atrodytų, ar net labiau pasimetusi nei Tu pats, trokšta ne įteigti ar paveikti, o išvysti laimę Tavo lūpų kamputy, šviesos garbanoje.
Net keista, kiek nedaug tereikia žmogui, kad šis imtų viltis: neatsargaus pasisveikinimo, žvilgsnio, lūpų krustelėjimo. Kažkas nepaaiškinamai painaus gimsta tada, kai abejonės imamos ignoruoti. Tada klausi savęs, iš kur atsirandąs tas neatsargumas, kada ir kaip logika buvo paniekinta, ir... Skalsu. Užmerki akis ir mąstai, kaip smulkus lemtingas šešėlis įgavo formą, tapo realybės atsvara, dangišku džiugesiu pačioje žemės bjaurastyje. Sudegtum iš gėdos prisipažinti ir pats sau pripažinti. O ar sunku atpažinti? Mėginai? Manau, taip. Ir pavyko.
Ilgi pokalbiai apie bet ką, tačiau ir apie šį tą svarbaus – magija. Ji lemtinga neabejingųjų gyvenime. Saldesnė už tą nepakeliamą rytojų toji akimirka, kai išgirsti pasakojimą, liudijantį apie skausmingas patirtis, nusivylimus, nepriteklių jausmo ir materialumo. Argi bet kam šios išpažintys? Nesinori tikėti žodžių tuštumu, kai matai pilnas ir gyvas jaudulio akis. Dusinantis atvirumas. Frazės ir poelgiai taip lengvai nepasimiršta. Jie įamžinami, iliustruojami, po velnių, tampa brangiu reliktu. Atrodo, šventa, būtina saugoti. Įrašas dienų, vakarų užsifiksuoja nesuvokiamai ryškiai: skambutis, signalizuojantis apie liūdną draugo būtį; vaikštynės ir lenktynės; jautrūs, nenarsūs pirštai tankiose garbanose... Taigi pats to prašei.
Kiekvienadienis „labas“ gal ir būtų tapęs nuvalkiotas. Teisingai, sutinku. Idiotiška, kai ir nereikia nieko kitko arba kai nesinori, o gal negalima, nes, o jeigu. Mėnuo, pusė metų – ir vėl pokalbis apie bet ką, o, pagaliau, ir apie šį tą svarbaus ir Tau, ir man.
Sustabdyti epizodai neretai glumina. O ką tokio padariau? Vėl pusė metų tylos ir spusteli žalią ragelį. Atsiliepia maloniai išgąsdintas: „Klausau. Žinau. Žinoma. Kaip neatpažinsi...“ Ir vėl kiekvienas žodis skamba lygiai taip skaniai, kaip tasai draugystės paktas Sereikiškių parke. Atrodo, griebi ką tik įvykusią sutartį, patvirtini krauju ir čia pat čiaumodamas suryji, kad tik niekas kitas nedrįstų jos paniekinti.  
Yra dalykų, apie kurios negali drįsti pagalvot. Bijai to paties, iš kurio vėliau melsi paguodos: baugu susitepti, netyčia atryti solidarumo susitarimą. Nepastebi, kaip viskas greit gali apsiverst aukštyn kojom. Pagalvoji, gal iš tikro keičiasi pasaulis. Nebūtinai į gerą. Jis juda – dinamiškai iriasi pirmyn, o tai tampa nepakartojamu likimo teikiamu džiaugsmu arba tavo paties ironišku šaržu. Netikėtas, šmaikštus gyvenimas – įdomi, vertinga egzistencinė patirtis. Justi Tave kitokį, tą akimirką nežemišką ir subtilų. Tik po antrosios akimirkos imiesi sverti „už“ ir „prieš“ ir suvokti, kad negali būti teisingesnis už pačią lemtį. Interpretuoji kiekvieną „tu – vienintelė, kuri...“, daliji įvardytą tikimybę „ji – tu“, mėgini iš naujo atrasti „tu man - ...“ pabaigas ir vėl apsvaigsti nuo jau minėto neatsargumo. Vadini jį švelniai neatsargiu, nes nesinori (tučtuojau atmeti bet kokį kaltinimo punktą) tikėti abejingumu, šaltu ir bauginančiu.
Norisi žvelgti į akis ir paklausti, ko bijomasi. Tik nesakyk, kad to, kuris stebi ir, anot šventųjų, registruoja kiekvieną tavo spjūvį gyvenimui į veidą. Kažko žymiai nuožmesnio, tiesa? Savęs. Ar klystu? O jei iš tikro kažkoks keistas žvarbus abejingumas kankina? Sergi, matyt, ir Tau būtina pagalba. Šaltu veidu Tu paniekinai abu realiuosius: ir tą, kuris nežino, ir tą, kuris amžiams nutilęs.
Norisi klausti, ar laimingas, kai neturi teisės į pasirinkimą, žodį, vietą ar laisvą buvimą?
        Kutena plaukus vėjas ir tuo pačiu metu, rodos, dreskia odą nuo lūpų. Jos, suvilgytos skausmingu geiduliu, nežinia, blaivydamos ar dar labiau apkvaisdamos, jaukia tylą: „Supranti? Myliu, o tai ne tas pats...“