Vakarais sutinku daugiau tokių:
mėto gniūžtes į kitų langus,
tikisi, kad slystantis sniegas
spindinčiu raštu ištįs laiškais,
ornamentais gražiausi žodžiai
įsirangys plyšiais tiesiai į vidų
žmonių, nesuprantančių kalbos
šnarančio skersvėjo, nė nuotaikos
nenujausdami jie išsigandę langus
eina kamšyti vatomis lyg savo ausis
tik akys dar ilgai sustoja ties mumis.
Nepastebėtai sutrupinę gniūžtes
sidabrinius kristalėlius vis išmetam
virš savęs ir sukamės sukamės, nes
mums, ar nematot, ir vieniems šitaip gera.
Tik kažkodėl šįkart manoji gniūžtė,
Rodos, širdis taip stipriai suspausta
Nesubyra tik tirpsta delnuose
Sūriais lašeliais tiesiai ant žemės.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rudenė
Sukurta: 2010-11-30 19:33:03
man tai lyg du skirtingi puikūs eilėraštukai:))
Anonimas
Sukurta: 2010-11-29 22:44:36
Įdomus ir gilus.
Vartotojas (-a): Urtė
Sukurta: 2010-11-29 20:19:17
jaučiu kažkokią priklausomybę viską išrašyti. reiktų man pailsėti, tik dar neradau kaip:)) tad paglobokit tokią susimaišiusią:)
Vartotojas (-a): saule
Sukurta: 2010-11-29 20:12:22
manau, geriau buvo ten kur buvo rimuota, nerimuoti. Ne visur viską supratau, gal todėl kad kad labai daug vardinta.