Jau ka švėnta dėina nečiuo i bažnīčė
Tuo par mona omžio nikomet netaikies –
Eito no pat rīta,kol dar rasas žībčiuo,
Kol laukė nezvėmbėn mosolā parkaitė.

Apgalvuojus sava tuos nedidelės žīgius,
Lauko išrėšėma melsdamuos nuolonkē,
Vo po tuo kāp kvietka kveponti, pražīdus
Prijemo švėnčiausi iš klėbuona ronku.

Mon po tuo atruoda, ka moni užlėijė
Tėik švėisuos vėdėnės, ka ė šėrdės tvinkčiuo –
Parēto nodžiogus, savi nugaliejus,
Ka ėlgā tou laika ė nomūs atminčiuo.

Tėkontem i Dieva nier dėdesnės laimės,
Kāp nušveistė siela – kaltės išpažintė –
Tarsi pri geroma priglundi savaimė
Ė iš naujė sujod vėsas geras mintis.

Ruoduos, no a rēktom dėrbtėis ė galvuotė –
Kam savi tepliuotė truobuo atsisiedos?
Vo paskou išspaustė nuodieminga vuoti
Ė iš naujė griekus sorbtė viel i vėdo?

Keistā suriedītė žmuogaus sieluos vingē –
Pri švėsiuos driūželės ė tomsībės ėrstuos
Īr tū gerū nuoru prasmie stebuklingā –
Nuors keliuoms mėnotuoms angelo pavėrstė.

Īr lengviau gīventė, mintė porva gliti,
Ka vėdou dar švīstiuo vėltės skaistaveidė,
Ka savi sojiemės bluogiou nugalietė
Ė kėtėms kaltībės nuošėrdē atleidi.