Gruodas

Kai šaus galvon pabelst į gruodo plutą,
Kad ji gelmes paslaugiai tau pravertų,
Paklausk savęs, ar verta gaišti klūpant
Ir laukti sielai tavo skirto varpo?

Yra kažkas bejėgis - senas, mažas -
Kuris globos ir darbo reikalauja,
Todėl nėra kaip po velėna prašos,
Nes gyslos tavo, bet ne tavo kraujas -

Jisai genties, kuri jį tau įliejo,
Ištvėrus lažą, badą, karą, marą.
Jei tu gimei, ji viską nugalėjo,
Kol liko vienas, gal sunkiausias baras,

Kur vario triūbos ir vanduo ugninis
Svaigina galvą ir sumaišo protą,
Kur tu lieki šlykščiais keiksmais užkimęs,
Daugiau išdavęs, negu pats išduotas.

Gerklėj užstringa neuždirbtas kąsnis.
Širdies nereikia, kad plėšrūnu būtum.
Pametus kraują, jį sunku atrasti -
Belieka belst į kietą gruodo plutą,

Beliek plėšyti ir graužti vienas kitą
Ar bėgt kaip utėlei į nematytą kraštą.
Suskambo varpas, genčiai užsakytas,
Kuri ne suteka, bet įnirtingai taškos.
Nijolena

2010-11-29 15:26:33

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): spika

Sukurta: 2010-11-29 23:23:32

Stipriai parašytas.Tiesiog užgriūva galinga jėga.Puikios metaforos.

Anonimas

Sukurta: 2010-11-29 22:28:09

Kiek moteriško skausmo ir tvirtybės. Puikiai parinktos metaforos. Labai ryškus kūrinys.

Vartotojas (-a): Rudenė

Sukurta: 2010-11-29 21:57:06

Gilios mintys. Šaunuolė:))

Anonimas

Sukurta: 2010-11-29 20:35:04

Energetiškai stiprus. Ir ne tik.