Tęsinys

         Vyriausiai nā ažuznočijimā žaizdos jėmē gēst šerdis. Tuoj joj inskūrā daug genių, apuokų, pelė`dų. Labanōrā bitininkai, ažlipį su geiniais nat pinkias draves bitēm intaisē. Ā palei žemī atsvėrā uoksas, kad ti galėjā nat pŏra vyrų nā letaus paskavot‘. Ne tik žmonēs ti rāsdavā priebēgų, ale ir vilkai, lāpēs, lūšys. Kad ir sužaista ale laiminga bũvā vyriausia,- kiek tūkstančių gyvybių ana glaboja.
Ale, va, par tas bites atstīkā bėda. Atajūnai maskōliai, Sāniškių miški begaudydami pabėgusius rakrūtus ir surādā pũšį su bitēm. Smaguriai nemākėdami apseĩt, dēginā bitutes ažkūrį sausas pušų skujas ir ažudegē pušies sitavōtų vīdų. Paibutiškėnai provijā, kad kelius mėnasius rūkā dūmai prā draves, ā medus varvėjā nat lig žemei.. Sāniškių meška ape tų pušį maurodama, maž raudodama, ilgai uliojā, ir Aibutiškiā ažeri pā žiemos žuves išnykā, likā tik keli ašeriōkai. Dā kelius metus stāvėjā apdegus pušis kaip rūstus paminklas barbaram iš rytų. Vēliau šaknim papūvus vėtra nuvertē Bedũgniā ažeriōkā liūnan, kur ana maž ir dabar nustapijus guli.
Tai buva devynioliktā amžiaus gali`...
*  *  *
Untroji bũvā irgi ne mažēsnē, ir labai šakōta. Jos viršūnēj apsgyvēnā arālių pŏra. Kasdien anys sukdavā plačiausius ratus apē pušelas viršūnī ir virš gīriās, kas traukdavā kōžnā ākį. Didingi paukščiai bũvā tie arai. Artėjant audrai jie kildavā virš debesų, kur dundėdavā ir bārdavās laidydamas ugnines strė`las piktasai Perkūnas, ir kildava tol, kol išnykdavā iš akių. Nā sānā par žmones bũvā viera, kad arāliai gali pakilt‘ lig dausų, kur gyvena Dēvai ir protēvių vėlās. Saneliai sumyslyjį palikt‘ šitų svietų, vierydami, kad arāliai padės graičiau nukeliaut‘ in bočių buveinī aidavā prē šitos pušēlās ir pasklōniājī jai tāpydavās netoli jos nedidelam ažeriōki. Net namuos mirusius prā jų Sāniškių sānkapiuosna vēždavā. Nā to ir praminē jų Miruoli`, a ažeriōkų Miruoliu. Pā krīkštā mirusius jėmē kavot‘ prē bažnyčiās kapinėlāse ir Sāniškesne ait‘ sanātvēj išējā iš mados, aba gyvenimas pagerė`jā ir duonas užtēkdavā visiem. Ale kasmet atsrāsdavā žmānių, kām gyvenimas tāpdavā ne mielas del ligų ar nelaimingās mēilās, ar šiaip stogui pavažiavus, katrie ataidavā ir paskārdavā un palinkusių stārų gumbuotų šakų. Kad atpratiňt nā to griekā jemē ir prīkalā prē kamliā kryžių su mūku. Maž tai ir māčijā, ale tai labai nepatīkā Perkūnui. Taip jėmē ānas žaibais kapōt pũšį, kad par kelis rōzus līkā iš Miruolās tik plačiai Pašēkštēs pamiškėj išsidraikį šākās ir daug šipulių kišunčių iš žēmēs..
Pā audros sugrīžī araliai apysukē kelius ratus virš giriās ir neradĩ lizdā pakīlā virš debesų ir daugiau jų niekas nemātē. Žmōnēs vierijā, kad ānys išskridā in dausas..
Tai bũvā dvidešimtā amžiaus pirmoj pusēj...
*   *   *
Jauniausia laikui bėgunt patāpā pačia aukščiausia pačia gražiausia, pačia stāriausia iš visų pušų sasarų,-jos kamlį keturi vyrai suskabinį runkam čiut‘čiut‘ galė`ja apkabiňt‘.Šakota jos viršūnē bũvā aukštai iškīlus virš visų mīškā mēdžių, ale par sāvā drūtũmũ jokių audrų nebōją, ir pats Perkūnas jų maž bũvā pasdabŏjis, kad par tiek āmžių jos nekliũdē. Iš paties Labanōrā jų muožna bũvā matyt‘ padūmāvusiam tōlī, kaip visu gālvu aukštēsnē mōčiā tarp pulkā dukterų. Jų labanāriškiai švilniai ir vadina - mūsų gĩriās Didžioji Mātũlā arba paprastai Didžiŏji. Prē jos pabũvus žmones apimdavā ramuma ir supratus pasaulia dydybį- sāvās bėdās pasdarydavā minkās.
Ramuma bũvā ir Labanōri, kaip ir visoj Letuvoj, kol‘ tvarkēs pātys, aba bũvā dabōjama suntara su Dēvais ir vīsa kas gyva, niekas be raĩkalā žāliā mēdžiā nekiřtā, neskĩnē kvĕtkēliā, nekliũdē žvērālių ir paukštēlių. Ale susdėjus su linkais ir Labanori atsrādā svetimtaučių ponų, katrie nelabai păturājā sanŏsiās santarves, be saĩkā medžiŏjă ir miškų niăkōjā. Daugiausia kančių sukĕldavā karai tai su švedais tai su maskōliais, a juos lydėdavā līgās –māras ir pavietrē. Daugiau kaip pusē labanarĩškių išmirā, ir mirusius suvežē Sāniškĕsna ir pakavōjā netoli sānkapių. Didžioja, prōvijā, be vejā lingāvā sāvā šakom juos vežunt prā Pagrundos brāstų.
Raudōjā Didžioji kai aštuonioliktā amžiaus gali` maskoliam ažėmus Lietuvų ānys sudēginā Labanōrā bažnyčių ir pusį mēstēlią.
Cārā gubernātāriai pamėgā medžiot‘ Labanōrā gīriāj, a ypač Sāniškĕse. Pabaltė`j bũvā pastatytas medžioklās dvaras katram apgyvindintas abieščikas, gubernatariaus draugas iš Petrāpiliā. Ale ānas bũvā dũšias žmagus, ir pamatĩs Didžiũjų pũšį nusilinkē jos didybei ir sumyslijā pasė`t‘ kuo daugiau jos vaikų. Žiemom, ānas dažnai važiuodavā pre Didžiosiās ir rinkdavā genių  ir vāveryčių pamestas šiškas.ir iš jų sāklālių ũgdē rasōdų ir pre namų apsādinā nemažų plotų pušeliōtēm, gražiai ailėm , katrų labanāriškiai pavadinā abieščikā sodu.
Matai , maskolis maskoliui nelygu, -buna ir gerų žmanių.
Prabėgā devynioliktas amžius su sukilimais preš carų valdžių , kai Saniškēs ir Didžioji slė`pē sukīlālius, kai lydėjā prāšāl išvažiuojančius tremtinius tālimōn Magīlevā žēmēn. Vien in jų padabojus žmonēs ingaudavā tvirtybēs ir lingviau visokias bėdas inveĩkdavā.
Atājā dvidešimtas amžius. Pasauly kaupēs blogis, katras megena visa ažvaldyt‘. Abieščikas su dukrali` bričkeli` apvažiāvā visus susiedus, atsisveikinā su labanariškiais, perspējā  visus, kad bus karas ir kraujā banga persiris par pasaulį ir prisakē dabōt pušų pušį ir jos vaikelius pasadintus sodi. Ānas išvažiuodamas dā pasiēmē vienų Labanōrą dūdų , katrų atadavē Ermitažan, kad svietas žinotų kakie ti nagingi ir geri žmonēs ti gyvena.
Prasdėjus karui prasdėjā ir Saniškių kirtimas. Iš pradžių kirtā maskoliai ā pā tām atājī vākĕčiai. Labanōrā gīrių taip nuniakōjā, kad ti līkā ištisās plynēs. Iškirtā medžius net un sankapių. Iškeliāvā in dausas matyt‘ ir Sāniškių valdovas.
Kirtā daugiausia belaisviai pridabojami kaizeriā karaivių. Karinykas prisākē nukirst‘ ir Didžiũjų, ale visi sākē , kad nevalia, kad nėra takiŏs pielōs su katru nupjautum. Tadu ānas pajēmē kirvį ir jos žēvėj iškpōjā teutonų kryžių, didelį, kad ānas švietē iš tolā prē sanājā vieškeliā. Sāpėjā Didžiājai, sāpėjā širdys ir labanariškiam. Negalė`damas dabŏt‘ in svetimų kryžių kažkas suapvalinā –padarē sāulį`.Ale Didžiājai nebuvā geriau. Jos kraujas- sakai liejās iš žaizdos. Nebodama skausmā ana tāliau tūkstančiais sė`jā sāvā sė`klas in parũdusius kirtimus. Vėjā nešamās sė`klālās sāvā sparneliu pasiekdavā tāliausius gīriās pakraščius ir dīgā su viltim išaugt‘ takiom kaip Didžioji...
Svetimų sė`jamas blogis sudygā ir Labanōrā žēmēj. Atsrādā takių, kad kitā skausmas jam kėlā džiaugsmų. Pikta runka padegē sakus ir tai priartinā Didžiōsiās mirtį. Pā kiek laikā pageltā jos viršūnē ir dabar ji atrodē kaip karalienē su auksini karūnu virš visos gīriās.
Netikėjā žmonēs, kad nā takiōs žaizdōs galėjā ana nudžiūt‘.Nat buvā prōvijimas, kad jai inkirtā gyvačių karalienē su raudonu karūnu, katra sė`di žēmĕse ir išleňda tadu, kai sviet insigali blogis. Miršta iškart tas kam ana inkunda,-tiek žmogus, tiek medis, tiek gyvulė`lis. Ir nėr un svietā takių čėrũ, katrie pamāčytų.
Nusiminē žmōnēs,- Didžiosiās krintančiās skujās ādatām gėlā visiem širdis. Kai anas iškritā , ir vėjas aplaužē drabnāsias šakas, Didžioji atrodē kaip moteris iškėlusi sāvā nā āmžiaus sugumbusias runkas paskutinei maldai až Saniškes ir Labanōrų.
Visi sutarē ,kad Didžiųjų raikia kaip nars nupiaut‘. Kas praaidamas kirviu pakapodavā, kas su pielu padžirindavā, ale kų takiai galiūnei padarysi. Tik laikas padarē sava. Papūvus šaknim, vėtra nuvetvē jų savų vaikų trisdešimtmečian jaunalynan. Jos, gulinčiās un žēmēs, šākās bũvā dā aukščiau jų viršūnių..
Tai buva dvidešimta amžiaus pačiam vidury...
*   *   *
Apnykā Labanōras netekis Didžiōsiās. Daug vyrų žũvā untrajam kari, ā dā daugiau pā kārā, kai nenarė`jā ait‘ raudāniesiam maskōliam tarnaut‘. Paskavojį Dižiōsiās pušies šakose skrabai, patykājā ir sušaudē partizanus tris, brolius Saliniōkus iš Aukštāsalās. Ā kiek bũvā išvežta tremtin...
Netekā vāliās sāvā kraštui labanāriškiai. Tiek kalkozų, tiek miškus kēravōjā kāmunistų pasatyti pirminykai, girnikai, katriem rūpėjā tik maskōlių ažduoti planai. Iškirtā ir Abieščikā sodų...
Nars dabar jau vėl laisvi ir Labanorą giria paskelbta parku, vis vien, net viduvasariais kaukia matarinēs pielās, virsta su paukščių lizdeliais lieknāsiās pušēlās, aba daugelia ponų gyslāse teka piniginiai srautai, a širdyse cinksi litai.
           Kažnā, ar bus laista nars vienai pušelai kur nars pre Labanārkās nugyvint‘ viekų tiek kiek Dievas laidžia?...