Atidarau gyvenimo dėžutę,
Tik dulkėmis apklotos duženos... tyla,
Net voras nebenori megzt čia tinklo,
Vienatvė siūlos vėlei būt drauge.
Akla... balsai pakampiuos šnibžda,
Į delną ištiestą nukrinta vėl akmuo,
Bandau savam šešėliui dar šypsotis...
Pravirko skausmas kaip lietuviškas ruduo.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2010-11-27 00:12:29
Et, taikliai...
Vartotojas (-a): Madeleine
Sukurta: 2010-11-25 22:24:26
Skausmingi įvaizdžiai, visgi atrodo hiperbolizuota nuotaika. Ir primenu, kad po skyrybos ženklo paliekamas tarpas.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-11-25 22:17:45
Giliai ir labai raiškiai suskambėjo gyvenimai, abejonės, nusivylimai...Pravirko skausmas kaip lietuviškas ruduo...
Anonimas
Sukurta: 2010-11-25 20:07:02
ok, snaigės tuoj suksis
Vartotojas (-a): svetimaD
Sukurta: 2010-11-25 17:40:41
Akla...balsai kampuose šnibžda,
Į delną ištiestą nukrinta vėl akmuo,
Bandau savam šešėliui dar šypsotis...
Pravirko sakausmas,kaip lietuviškas ruduo.