I

toks rūkas, kad apsemia pėdas

styguoti žingsniai – dabar pasilenk, suglausk kelius, nebėra, kur judėti,
gali nebesislėpt už šermukšnio, tavo akių katinai šypsosi ūsais

melskis ir tau bus atleista

pagal kine susuktus sapnus
užbarstau sniegu tavų draugų akis – šaunūs buvo vyrai,
gal kiek per daug miegoję, pernelyg imlūs,
vedžioju dabar jų kontūrus pusny; taip ir sekasi, žinai,
šimtą metų nematytas

II

išverčiau tave pro žiotelę ir jaustumeis pilnas –
dabar jau mokėsiu pavadinti visomis Babelio kalbomis,

paukštuk, gnaibantis man iš delnų, adata žymintis vietas, kurias aplankei,
lankysi ir kur vis dar esi,

siūruojančios kojos išduoda
lietų ir sausas akis –

naktimis nesapnuoju svetimų miestų

III

debesys nusileidžia ant vaikystės pievų,
Tarkovskio vandenų atspindžiai – visomis
kryptimis sningu ant tavęs ir tik kartais
sapnuoju, kaip pagauti save dar nenukritusią,

mama vis kartoja, kad sninga vištom,
kartais iškrentu, galvoju,

lyginiu skaičiumi