Pagautas siūbavimo,
pakylėtas iki dangiškų kepurių,
pamiršęs kvėpavimą
pienės pūku į tavo delną krentu.
Ropinėju gyvenimo linija,
nuglostau įplyšusius trikampius,
besiurbdamas kūnišką šilumą
vien tavimi gyvenu.
Lyg mažas akiplėša
nuvogęs lopelį tavęs

atsitrenkiu

smegdamas kišenėn -
svaigiam verpete tango
su miško lapais ir spygliais,
nusinešu nustebusias akis,
jų spalvą
ir akimirką lyg sapną
vėjo šuoru
į miškų rankas gilias.