Nostalgiškumas

Bundu.
O žemė kvepia obuoliais
ir mirtom.

Vėsa.
Nuogom grandinėm
apie kaulus

dalina gaivalus pasaulių
nemirtingiem

ir raško žiovaujančius
tarsi putinus
ledinėm
saujom.

Kalnai užmigę.
Drumsčiami tik varnų
ant jų krūtinės
lizdą susisukusių.

Saldi tyla.
Plaukuos lipni
kaip kraujas

beržų kamienais
nuo blakstienų
sunkiasi

palaidodama
boružes
vaivorykštes
ir kaimus.

Basa tikrovė
rauda dievo
smuikuose.

Prašydama
drobės nuaustos
laumėms
anamcara

2010-11-22 11:44:17

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2010-11-22 21:27:30

Vaizdiniai pribloškia ir neleidžia atsitiesti...

Anonimas

Sukurta: 2010-11-22 19:34:00

Pačios pačiausios pirmos 3 eilutės, kurios tiktų ir pabaigoje.
Kvepiantis toks

Vartotojas (-a): atkaklioji

Sukurta: 2010-11-22 13:51:31

Labai jaukiai susikaitė, tik man atrodo - dar kažko trūksta, tarsi be pabaigos...