Nostalgiškumas
Bundu.
O žemė kvepia obuoliais
ir mirtom.
Vėsa.
Nuogom grandinėm
apie kaulus
dalina gaivalus pasaulių
nemirtingiem
ir raško žiovaujančius
tarsi putinus
ledinėm
saujom.
Kalnai užmigę.
Drumsčiami tik varnų
ant jų krūtinės
lizdą susisukusių.
Saldi tyla.
Plaukuos lipni
kaip kraujas
beržų kamienais
nuo blakstienų
sunkiasi
palaidodama
boružes
vaivorykštes
ir kaimus.
Basa tikrovė
rauda dievo
smuikuose.
Prašydama
drobės nuaustos
laumėms
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-11-22 21:27:30
Vaizdiniai pribloškia ir neleidžia atsitiesti...
Anonimas
Sukurta: 2010-11-22 19:34:00
Pačios pačiausios pirmos 3 eilutės, kurios tiktų ir pabaigoje.
Kvepiantis toks
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2010-11-22 13:51:31
Labai jaukiai susikaitė, tik man atrodo - dar kažko trūksta, tarsi be pabaigos...