Tu tikrai gali man padėti, sukis greičiau, aš čia palauksiu, jau buvau beveik įsimylėjęs ją ir visa ateitis netikėtai nušvito šviesiomis spalvomis.
Įsispraudžiau tarp dėžių, kai ji nuėjo, ir ėmiau laukti, jausdamas širdyje palengvėjimą.
Pasigirdo ugniagesių orkestro iškilmingi akordai, ir aš pasiskubinau susitvarkyti tualete, nors ir labai skaudėjo šlapimtakius šlapinantis. Prie durų manęs laukė viršininkas, bet buvo atsigręžęs į salę, kurioje ant paaukštinimo vietoj policininko vis tebestovėjo krepšininkų dvynių motina. Rankoje ji laikė milžinišką kirvį. Prie jos kojų kažkuris vienas iš jos dvynių sūnų (aš amžinai jų neskiriu) padėjo didelę kaladę.
Kas čia dabar bus? nustėręs paklausiau viršininko.
Mirties bausmė, niūriai atsakė pastarasis. Pirmoji, kiek aš čia dirbu. Džiaukis, tu išvengei šitos dalios, už tave kažkas nepasirašė. Tau pritrūko visai nedaug.
Išplėtęs akis žiūrėjau į pjedestalą, ant kurio netrukus buvo užvilktas visas besipriešinantis ir spurdantis kaip žuvis stringuotasis storulis. Ant akių jam buvo užrištas raudonas raištis. Galingoji matrona nurodinėjo sargybiniams kaip patogiau paguldyti auką.
Orkestras užgrojo garsiau, mačiau kaip kažkoks vyrukas teisėjo mantija perskaitė nuosprendį, po to ant pakilimo užsiropštė kunigas ir, paskubomis peržegnojęs švytinčius pusrutulius, vėl pasišalino. Matrona užsimojo galingu kirviu, o dar po akimirkos pasigirdo visuotinis aiktelėjimas ir pusrutuliai nustojo tirtėti. Man buvo bjauru, todėl iškart atsimerkiau.

Link manęs išsigandusi artėjo Lady Gaga, o už jos pamačiau savo apsišaukėlį sūnų.
Lady Gaga pribėgo ir įdavė man kažką į rankas, spėjau tai įsikišti į lietpalčio kišenę.
Čia vaistai, atleisk, jis privertė mane atvesti pas tave, nepatikėjo, kad aš tavęs nemačiau. Nepyk. Aš taip išsigandau, jis pradėjo triukšmauti parduotuvėje, sakė – negrąžins mano dokumentų, bijojau skandalo, visi keistai žiūrėjo į mane, nustebę, kad aš jį pažįstu.
Aš žiūrėjau į artėjantį savo sūnų, kuris iš tikrųjų negalėjo būti mano sūnus,  ir mano skruostais riedėjo apmaudo ašaros.
Na na, nurimk, paguodė priėjęs Kęstutis, viskas gerai. Aišku, galėjai supleškinti mūsų namus, bet aš tau to nepriminsiu, nusiramink. Ateik vakare, mestelėjo Ernestai ir nusivedė mane su savimi.
Aš ėjau šalia ir negalėjau liautis kūkčiojęs, visas šių dienų marazmas jau nebeatrodė linksmas pokštas, greičiau kažkokia neišvengiama lemtis, kuri, rodės, niekada nesibaigs ir amžinai būsiu šio smirdančio ir nekenčiamo tipo rankose. Nelegalas.
Pamatysi, kartu mes greitai prasisuksim, nenustojo barškėjęs partneris. Esu numatęs dar porą girtuoklių įtraukti į mūsų „Gerus namus“. Tik man reikės tavo pagalbos, todėl neištižk, būk vyras, mes juos laikysim kaip peles po šluota. Nužiūrėjau aš juos jau seniai, tokie bevaliai ištižėliai, šiandien su jais susitiksiu. Tu turėsi man padėti, jei reikės, tai ir apkulsim juos. Jie man skolingi, vienas net užstatė savo pasą. Iš kito irgi paimsim dokumentus. Nupirksiu išgerti, o begeriant pasiūlysime kooperuotis butelių surinkimui. Jie niekur nedirba, todėl sutiks, tik reikia tai deramai pateikti, sudominti juos, supranti. Na, priskiesi ką nors apie ateities perspektyvas, tu juk moki kalbėti. Dėl to tu man ir reikalingas. O dėl Ernestos tu nesijaudink, aš jos dokumentus jau turiu, ji taip pat niekur nuo mūsų nepabėgs. Pamatysi, vakare ateis.
Mes buvome jau beveik priėję namus, jis pirmas pasuko link įėjimo į namą, kai išgirdau šūktėlėjimą „Gediminai!“ ir priekyje manęs slystelėjusi dėl staigaus stabdymo sustojo „Ford Fiesta“. Mano draugužis ne iškart suprato, kas nutiko, todėl prarado kelias brangias akimirkas, per kurias aš spėjau pribėgti ir įšokti pro praviras dureles. Fordukas staigiai trūktelėjo pirmyn ir neregistruotas mano sūnus tik tik nespėjo sugriebti durelių. Viskas atrodė kaip vokiškam seriale „Kobra 11”, tik prie vairo sėdėjo iš pažiūros paprasta kaimietė, mano perkrikštyta į Lady Gaga.
Buvau toks laimingas, kad net išdrįsau iškišti pro langą ranką ir parodyti vidurinįjį pirštą.  
Susižavėjęs žiūrėjau į savo išgelbėtoją ir nepaliaujamai kvatojau.
Ko juokiesi? paklausė mergina.
Jaučiuosi lyg būčiau išvengęs mirties bausmės, atsakiau. Tu gerai vairuoji, aš, deja, nemoku, net teisių neturiu.
Dabar aš irgi neturiu. Gerai būtų, kad niekas nesustabdytų, turime kuo toliau nuvažiuoti, kol mano angelas sargas manęs nepasigedo. Nuo tavojo jau atitrūkom.
Jis mano sūnus. Dabar jau buvęs.
Bet jis per senas būti tavo sūnumi.
Aš irgi jam tą patį sakiau, vos galėjau žodį pratarti per apėmusį isterišką juoką, bet jis nenorėjo su tuo sutikti.
Ji irgi užsikrėtė juoku ir kurį laiką mes nepaliaujamai kvatojome, paskui netikėtai nurimau ir pasakiau:
Ačiū tau.
Buvau išties dėkingas.
Diena buvo lapkritiška.
Apsiniaukusi.
Bet vis tiek jau nebebuvo tokia bjauri.
Kokia būna.
Pirmadienis.