Buvo nekokia diena, galima sakyti bjauri, nieko gero.
Ir oras buvo bjaurus.
Purškė šaltas lietus.
Pūtė žvarbus vėjas.
Bjauru.
Bjauri diena.
Pirmadienis.
Bjaurus mėnuo, turiu omeny – lapkritis.
Tiesą sakant jau vakarėjo, tad buvo bjaurus vakaras.
Viduje buvo tuščia. Sieloje. Kaip prišikta. Pirmadieniais visada taip.
Po savaitgalio gėrimo ir linksminimosi (nors jau seniai nebūna linksma, greičiau liūdna), pirmadienis būna ilgiausia savaitės diena. Darbe.
Galų gale ji baigėsi. Bjauri pirma darbo diena. Dar laukia keturios. Kitos jau nebūna tokios bjaurios, ypač penktadienis. Penktadienio apskritai neverta priskirti prie bjaurių.
Bet ši diena buvo bjauri. Ir viršininkas šįryt buvo bjaurus. Atkalė moralą už penktadienį paliktą netvarkingą darbo vietą ir įjungtą monitorių, visą savaitgalį tas rijo brangią elektros energiją, įstaiga patyrė nuostolių.
Bjaurybė.
Viršininkas.
Ir monitorius.
Sliūkinau gatve ir keikiau viršininką.
Monitorių.
Lapkritį.
Orą.
Pirmadienį.
Savaitgalį.
Ką dar?
Neturėjau pinigų talonėliui, liko tik alui, jei rasiu kur pigesnį. Todėl nutariau namus pasiekti pėsčiomis.
Gatvės buvo bjaurios. Daugybė balų. Abu batai greitai peršlapo ir kojos juose jautėsi nemaloniai. Bjauriai.
Sustojau po vienu stogeliu, kad prisedegčiau cigaretę. Degtukai buvo sušlapę, nes striukė permirko. Cigaretės irgi atrodė prisigėrusios drėgmės. Ypač nuo mano drėgnų pirštų.
Netoliese tarpuvartėje pamačiau smilkstančią ugnelę. Pasukau link jos. Ten stovėjo neaiškaus amžiaus vyriškis su medžiaginiu krepšeliu, artipilniu tuščių butelių, rankoje ir rūkė. Nuo jo bjauriai dvokė myžalais, žuvimi, alumi ir gal dar kažkuo.
Gestu paprašiau ugnies, nenorėjau aušinti burnos, kad į pravertą snukį neprilįstų nepageidaujamų bakterijų. Jis irgi tylėdamas atkišo savo degančią nuorūką. Tikėjausi degtukų, bet... Nieko neliko tik prisilenkti prie smirdančių pirštų ir įtraukti į save kartu su cigaretės dūmais visą puokštę nepažįstamojo dosniai dalijamų aromatų.
Ačiū, burbtelėjau ir pasukau atgal, tikėdamasis tuoj pat išvemti įsigėrusias į šnerves bakterijas.
Kiek turi? išgirdau.
Ar aš?
O kas dar čia yra?
Aaaa ...            Mažai.
Nori padaryti?
Pasiūlymas buvo netikėtas, nežinojau ką atsakyti – iš vienos pusės sieloje buvo bjauru ir išgerti kaip tik ketinau, bent jau alaus, iš kitos, pagalvojau, o koks skirtumas, gal metas kartą nusiristi, ir greičiau nei norėjau sutikau:
Taip.
Tai eime, butelius „damušiu“ ir galėsim sumesti „į motę“.
Priėjom prekybos centrą. Ten jo dvokas dar labiau išryškėjo, bet jau ėmiau su juo apsiprasti – toks šiltas ir saldus kvapelis. Ilgokai stovėjome prie informacijos baro, kuriame buvo superkami buteliai, aš atrodžiau kaip neatsiejamas savo pakeleivio bendras ir priiminėjau smerkiančius ir niekinančius bekvapių arba maloniai kvepiančių piliečių žvilgsnius. Kai kuriems net norėjau už juos padėkoti, bet tik nebyliai linktelėjau kelis kartus galva.
Galų gale mes gavome tris litus ir paėmę krepšį įslinkome į salę.
Duokš, paragino kvapnusis. Padaviau kelias šiltas (rankoje sušilo nabagės) monetas.
Draugelis pasuko prie alaus pūslių. Išsirinko didžiausią ir aplenkęs pilnas žmonių kasas vėl pasuko prie informacijos baro. Šįkart mus aptarnavo greitai. Kasininkė visą laiką žiūrėjo tik į mane, matyt, mano bičiulis jau buvo jai žinomas ir tokio susidomėjimo kaip aš nekėlė. Padėkojau už dėmesį ir išėjau paskui jį, bijodamas, kad gali dingti su mano alaus dalimi.
Jis ėjo tvirtai, neatsigręždamas, tartum neabejotų mano apsisprendimu ir žinotų kur eina.
Kur gersim? paklausiau prisivijęs.
O tu gali pasikviesti pas save? supratau, kad į klausimus jis įpratęs atsakinėti klausimu, todėl atsakiau, ne, pas mane mama.
Vadinasi gersim pas mane.
Tau dar liko penki litai, priminiau.
Pakeliui paimsim degtinės.
Už penkis litus? nesupratau.
Niekada už tiek negėrei? vėl klausimas. Nefabrikinė, namų darbo, bet neatskirsi, per stogą kerta dar geriau kaip iš krautuvės.
O užkąsti bus? įšdrįsau paklausti, nors žinojau, kad atgal gausiu vėl klausimą.
O ko pageidausi? neapsirikau. Cepelinų, karbonadų nebus. Gal košės liko. Palauk čia, ir įsmuko į kažkokį Žaliakalnio medinuką.
Buvo pats metas spjauti į viską ir pasišalinti, velniai nematė tų kelių litų. Prie jo jaučiausi nekaip, bjauriai, negalėjau jam prieštarauti, jis tartum kaustė mano valią ir slopino norą priešintis.
Nagi, viens, du, trys... keturi, penki (iki dešimt ir einu), šeši, septyni, aštuoni, devyni, dešimt.
Aš mindžikavau tarpduryje, slėpdamasis nuo lietaus ir įsiklausiau į medinuko garsus. Kažkur girdėjosi televizorius, lyg ir žinių laida, vaiko, kūdikio verksmas, daugiau išskirti nieko negalėjau, buvo aišku, kad name vyksta gyvenimas ir manęs jis jokiu būdu neliečia arba neketina į save įsileisti. Buvau svetimas, galėjau ir turėjau pasišalinti, bet kažkodėl stovėjau ir laukiau.
Pagaliau vienos durys atsidarė ir šviesoje pasirodė mano draugelis. Nieko nesakęs prasmuko pro mane ir nupėdino per lietų. Aš nusekiau iš paskos. Dar už kelių namų priėjome dviaukštį, į kurį ir įėjo tas tipas. Girgždančiais laiptais pakilome į antrą aukštą ir  jis vikriai atrakino vienas duris. Viduje buvo tamsu, pajutau, kaip jis paėmė mane už rankos ir nusivedė koridoriumi ligi kambario durų. Ten vėl trumpai pasikrapštė su raktu ir pagaliau atsidūrėme kambaryje su vienu langu, pro kurį skverbėsi bent šiokia tokia vakaro šviesa.
Oras kambaryje buvo bjaurus, kaip ir visa ši diena, todėl nei kiek nenustebau. Netrukus patalpą apšvietė žvakė, kurią jis greičiausiai nudžiovė nuo kapo, nes neseniai buvo Vėlinės ir ant palangės mačiau krūvą įvairiaspalvių Vėlinių žvakelių su indeliais. Kambaryje prie vienos sienos tebuvo čiužinys, o prie kitos rašomasis stalas be stalčių, visas subraižytas peiliu bei apkrautas indais. Buvo ir kelios knygos be viršelių. Arčiau durų stalo pusėje prie sienos glaudėsi neaiškios spalvos tamsi sofa, o gal kanapa. Prie stalo ir pasieniais stovėjo kelios skirtingos kėdės, kurios, matyt, buvo skirtos svečiams.
Įsitaisyk, pasiūlė šeimininkas. Striukę gali ant vinies pasikabinti, gal išdžius.
Ne, aš tuoj eisiu, atsisakiau pritūpdamas ant kėdės.
Negersi? paklausė.
Mhm... truputį, iš tikrųjų aš norėjau tik alaus šiek tiek išgerti, nes po vakar kažkaip bjauriai jaučiuosi, bet apie rimtesnį gėrimą, tiesą sakant, negalvojau, ryt į darbą ir panašiai. Be to, mama lauks.
Šeimos neturi?
Žmonos, ta prasme? mėginau taip pat atsakinėti klausimais.
O ko gi daugiau? mačiau, kad jį labai sunervino mano mėginimas pasisavinti jo bendravimo metodą.
Neturiu. Kol kas.
Ir kiek tęsiasi tas kol kas?
Nežinau, jau nemėginau jo nervinti atsakinėdamas klausimais, nors knietėjo atšauti - „kuria prasme?“ - tik stebėjau kaip jis atidarinėja alų, po to degtinę ir pilsto į puodelius. Šiuo metu neturiu merginos.
Į sveikatą, išmaukė vieną puodelį ir prisidėjo prie lūpų kitą, supratau, kad degtinę užsigerinėja alumi - normalus suktukas.
Tada vėl užpildė tuos pačius puodelius ir pastūmė juos link manęs.
Nieko gero iš tų bobų, dar pasakė ir stebėjo kaip aš nuryju degtinę, po to susiverčiu į save alų (teko įveikti pasibjaurėjimą ir gerti neprisiliečiant prie puodelių lūpomis), tada atkišo pigias cigaretes: imk, šitos geriau tinka geriant.
Kodėl taip sakai, karti patirtis? mėginau palaikyti pokalbį prisidegdamas šlykščią cigaretę, bet pamatęs nustebusį žvilgsnį, patikslinau: apie moteris, sakei, kad nieko gero iš jų.
Pirma - sakiau bobos, aišku?
Taip, o kodėl? dariausi drąsesnis po išgerto mišinio.
Kodėl bobos? tradiciškai atsakė pašnekovas.
Ne, kodėl iš jų nieko gero?
Jis įsipylė sau antrą porciją to paties ir tik po to atsakė: Sakei dirbi?
Sunkiai begalėjau susieti tokį atsakymą su klausimu, bet suvaldžiau savo nuostabą ir paklusau jo bendravimo stiliui: Taip.
Ir kiek gauni? Per mėnesį?
Į rankas?
Ant popieriaus man neįdomu.
Pusantro.
Jis sušvilpė nustebęs. Tada palengva susivertė į save mano litus.
Tai kaip čia išeina, vadinasi aš turiu per mėnesį kiek butelių surinkti?
Ėėėė, kokius ... apie penkis tūkstančius, ne?...
Sakykim, už dešimt „bonkų“ gavau tris litus, už šimtą bus trisdešimt, tūkstantis – tai trys šimtai, dešimt tūkstančių – trys tūkstančiai litų, tai penki tūkstančiai – pusantro. Ale tu greitai skaičiuoji, tikrai – penki tūkstančiai. Penki tūkstančiai per mėnesį. Žinai, čia yra ką veikti! Tai per dieną kiek išeina?
Pusantro tūkstančio dalinam iš trisdešimt bus penkiasdešimt litų per dieną, tai ... šimtas  šešiasdešimt  šeši, septyni arba šimtas septyniasdešimt butelių, nes koks vienas kitas dar susidaužys benešant.
Išgerk, pastūmė link manęs mano porciją, man tokią galvą, per tris sekundes suskaičiavai.
Apsidžiaugiau pagirtas ir nesibjaurėdamas apžiojau vieną, po to kitą puodelius.
Bet šitiek butelių per dieną aš vienas niekaip nesurinksiu, tęsė sugėrovas. Nebent dviese.
Dviem, paslaugiai sumavau, gautųsi po aštuonasdešimt penkis butelius, bet tada ir pelnas dalintųsi pusiau.
Nebūtinai, aš paimčiau dalį pinigų už buto nuomą, apsaugą, kitus patarnavimus.
Apsaugą? perklausiau nustebęs.
O kaip tu galvoji, juk tavęs niekas nepažįsta, be manęs tu pražūtum.
Bet iki šiol nepražuvau.
Jis nusijuokė ir prisidegė cigaretę.
Iki šiol, išpūtė kartu su dūmais. Jeigu būsi su manim, tavęs niekas nelies.
Bet aš nebūsiu, atleisk, atėjau tik truputį prasiblaškyti. Tiesą sakant, ir pats nežinau ko atėjau pas tave. Gal aš geriau eisiu.
Jis atkišo savo nučiulptą cigaretę ir pasakė: Še, reikia taupyti.
Gerai, tada po paskutinę, nekreipiau dėmesio į nuorūką ir įsipyliau į puodelį degtinės. Už pažintį! ir ūmiai susiverčiau gerą porciją. Jis vis laikė atkišęs nuorūką kaip užkandą po susiverstos degtinės, todėl nieko kito neliko kaip ją priimti. Godžiai įtraukiau į save tą bjaurastį ir pajutau, kad staiga apsinešiau. O velnias! išsprūdo.
Nieko priprasi, pasakė bičiulis ir taip pat išgėrė. Sakei - už pažintį? Bet kad mes dar nesusipažinom, ir palinko į mane.
Tikrai? dėjausi nustebęs.
Aha.  
Persėdau ant kanapos, nes jo artumas darėsi nepakenčiamas. Mano vardas Gedas (sumelavau), bet tai neturi reikšmės, nes daugiau mes nesusitiksim.
Tai jau tikrai, atsakė. O Kubilius, kaip manai, kiek gauna?
Kubilius? gerokai nustebau.
Vietoj atsakymo jis perėmė iš manęs nuorūką priėjęs prie kanapos, jos beveik ir neliko, bet visgi jis sugebėjo kažką įsikišti tarp lūpų, rodėsi, kad tik žarija žybsi jam iš dantų.
Na, manau, bent dešimtį kartų daugiau už mane. Mažiausiai.
Tai jau tikrai, pakartojo šeimininkas, tada išspjovė ant grindų žariją ir užmynė koja. Vadinasi, ir surinkti reiktų dešimt kartų daugiau.
Surinkti ko? jo minties šuoliai buvo man kiek netikėti, tad nutariau pasitikslinti.
Butelių aišku, ko daugiau.
Butelių... Tai jau tikrai, pamėgdžiojau partnerį. Jų reiktų pririnkti per dieną tūkstantį septynis šimtus.
Rinkėjų irgi turėtų būti dešimt kartų daugiau.
Dvidešimt? O kodėl jie turėtų tau rinkti?
Tai jau tikrai, nebent būtų nelegalai? Neturėtų dokumentų?
Jaučiau, kad pokalbis mane ima dominti, todėl nusprendžiau dar kurį laiką pabūti. Lyg  nuspėjęs tai, mano draugas vėl pripildė taures. Ne, ne taures, tai buvo paprasti puodeliai.
O jeigu du šimtai? Per dieną būtų septyniolika tūkstančių butelių, penki tūkstančiai litų, per mėnesį – šimtas penkiasdešimt tūkstančių. Kaip manai? ir susiverčiau į save tą bjaurastį.
Būtų galima laikyti juos už spygliuotos vielos, entuziastingai pritarė bičiulis. Nusipirkai hektarą žemės, pastatei barakus, apsaugos tarnybą nusamdei. Tik reiktų paskolą iš banko gauti.
Ai, čia vieni juokai, numojau ranka, tuo pačiu pamosavau sau prieš burną, kad užgesinti degtinės kartumą, pinigus jie lengvai atkiša. Iš to šimto penkiasdešimt - penkiasdešimt  tūkstančių sueitų išlaikymui: maitinimas, saugos tarnyba, paskolos grąžinimas. Kitus galėtume investuoti kažkur.
Kaip manai kur?
Ooo, čia reikia pagalvoti, aš užsivedžiau. Žinai, mums reikės palankių įstatymų, ta prasme, kad visi asmenys, neturintys dokumentų, būtų priskirti mūsų įmonės globai. Kaip mes ją pavadinsime?
Jis išgėrė vienu ypu ir kartu su oru iškvėpė pavadinimą: Geri namai.
Geri namai? Ką gi, tai visai tinkamas pavadinimas būsimai įstaigai. Taigi, teks užsiimti lobizmu, Seime turėsime prastūminėti kai kuriuos įstatymus. O dar geriau būtų ten įkišti savo žmogų, tarkim tave. Arba mane?
Geriau tu, eik tu, tu geriau susitvarkysi, o aš čia prižiūrėsiu.
Na gerai, jei taip nori...
O dar geriau būtų, jei į ministrus eitum, tada mūsų įmonei paskirtum valstybinį užsakymą – butelių surinkimą visoje Lietuvoje. Įsivaizduoji? Ir niekas kitas neturėtų teisės priduoti butelių į supirktuvę. Pagal įstatymą butelius būtų galima supirkti tik su „Gerų namų“ firminiu anstpaudu. Nėra antspaudo, reiškiasi butelis pavogtas ir asmuo turi būti suimtas.
Pala pala, o jeigu asmuo nusipirko butelį alaus, jis ką, pats negali jo priduoti?
Reiktų įstatymu tai uždrausti. Turi sugalvoti tokį įstatymą. Nesąmonė: pats perka ir pats priduoda, kur tai matyta? Iš ko kitiem žmonėm gyventi? Reikia gerbti kitų žmonių teisę į darbą.
Tai gal geriau man iškart į karalius eit, bus paprasčiau viską sutvarkyt?
Cha cha cha, karalius Gediminas, mano bendras staiga ėmė nesustodamas žvengti. Aš tuo tarpu pripyliau į puodelius likučius ir išgėriau, dar užplėšiau jo šlykščią pigią cigaretę ir visai apsinešiau. Pagaliau jis kiek išsikvėpė ir tęsė projekto aptarimą: žinai, tu linksmas žmogus, moki prajuokinti, bet su karaliais mums nieko neišeis, pas mus nėra monarchijos, turėsi tenkintis aplinkos ministru, jei išdegs.
Gerai, bet man reikia į tualetą, netvirtai atsistojau. Jis mane prilaikė, kai vos neatvirtau atgal į sofą. Paėmęs žvakę nuvedė koridoriumi iki tualeto, tada įdavė žvakę (nes ten, kaip ir visame bute nebuvo elektros), paklausė, ar susitvarkysiu pats, į ką atsakiau klausimu: negi ruošiesi man padėti? Jis nusijuokė ir uždarė duris. Aš stovėjau su žvake vienoje rankoje ir cigarete kitoje ir apmaudžiai pagalvojau, kad nereikėjo atsisakyti siūlomos pagalbos, bent kelnes galėjo  numauti.
Šiaip ne taip pats susidorojau ir atsisėdau ant klozeto, nes tiesiai jau nepastovėjau, todėl šlapinimasis stovint galėjo grėsti  sienoms ir grindims. Sėdėjau su žvake vienoje rankoje, cigaretė burnoje, o iš manęs galinga srove veržėsi gyvasis šaltinis, jaučiausi kaip koks indėnų genties vadas, mąsliai rūkantis taikos pypkę ir kartu drėkinantis neaprėpiamas prerijų platybes. Arba pirmasis krikščionis, Kristaus pasekėjas, nuogas su žvake rankoje ieškantis tiesos kelio pasaulio tamsybėse.
Aišku, netrukus atsijungiau. Trumpam. Kai vėl atgijau, šaltinis jau buvo išsemtas, cigaretė baigė susmilkti. Žvakės  ilgio parametrai nepakito arba pakito nežymiai. Pakilau ir išėjau iš vienutės. Koridoriuje netikėtai prieš save  pamačiau atdarą lifto kabiną. Žengiau į ją ir aparatas, man net nespėjus nuspausti kokį nors mygtuką, lėtai ėmė leistis. Kai durys pagaliau prasidarė, prieš mane atsivėrė prekybos centro salės vaizdas. Tik nebuvo prekių lentynų, nebuvo prekių, nebuvo pirkėjų. Buvo kiti žmonės. Matėsi, kad jie nieko neperka, nieko nesirenka ir neslampinėja tuščiai, kaip tai būna prekybos vietose. Čia kiekvienas turėjo kažkokį konkretų užsiėmimą ir jį vykdė. Mačiau berniuką sunkiai stumiantį virtinę prekybos vežimėlių, išsirangiusių kaip gyvatė per visą salę. Dar du kiti berniukai rankiojo pavienius vežimėlius ir jungė vieną su kitu, formuodami naują ešeloną. Trys moterys, išsirikiavusios greta viena kitos, žengė pirmyn žingsnis po žingsnio stumdamos prieš save grindų šepečius ir palikdamos paskui save, nelyginant reaktyviniai lėktuvai, drėgną plačią juostą. Viduryje salės ant paaukštinimo stovėjo policininkas su dryžuota lazdele rankoje ir reguliavo eismą: vienas žmonių srautas sustodavo, kitas pradėdavo eiti. Pučiamųjų orkestras, aprengtas gaisrininkų uniforma, salės kampe grojo smagų maršą.
Man virš galvos iš garsiakalbių pasigirdo malonus moteriškas balsas, skelbiantis, kad stikliniai buteliai iki antradienio po pietų nebus superkami dėl vietos stokos sandėlyje, o plastikiniai ir toliau priimami šventinėmis kainomis. Mačiau, kad dalis žmonių su vežimėliais apsisuko eiti kita kryptimi, dėl to sankryžoje susidarė šiokia tokia spūstis ir policininkas šaižiai sušvilpęs ėmė įnirtingai mostaguoti reguliuojamąja lazdele.  
Turbūt aš vienintelis stovėjau neturėdamas ką veikti, todėl netrukus pastebėjau link manęs besiartinantį apsauginį, kuris pasirodė besąs mano nekenčiamas viršininkas, tikriausiai naktimis einantis uždarbiauti į saugos tarnybą.
Jūs norėjote priduoti žvakę? paklausė viršininkas, iš to „jūs“ supratau, kad jis manęs nepažino.
Aš iš tiesų stovėjau su degančia žvake ryškiai apšviestoje salėje, todėl aiškiai neįsikomponavau į harmoningą aplinką ir  traukiau aplinkinių dėmesį. Lėtai užpūčiau ją ir ramiai pasakiau savo viršininkui:
Taip, tikrai, ieškau kur galėčiau ją priduoti.
Pakilkite eskalatoriumi į antrą aukštą, ten dešinėje rasite skyrių, kuris priima degius elementus, labai mandagiai paaiškino man viršininkas. Keista, darbe jis niekada nebūdavo toks lipšnus su manimi.
Atsidėkodamas linktelėjau jam galva ir nuėjau nurodyta kryptimi.
Tikrai, lengvai radau tą skyrių – antrame aukšte palei sieną buvo ištisinis barjeras ir virš jo protarpiais kabėjo iškabos: „Knygos“, „Asmens dokumentai“, „Viršutiniai rūbai“,  „Krepšinio kamuoliai“, „Degios medžiagos“, o po tomis iškabomis sėdėjo po tarnautoją. Prie „Degių medžiagų“ radau moteriškę. Ji buvo  beveik pensinio amžiaus, aukšta ir labai stora. Mačiau, kad nebuvo patenkinta, jog priėjau prie jos, jai teko stotis ir maloniai kreiptis į mane:
Ko pageidausite? ji gana nepriekaištingai atliko savo funkciją, tik akys išdavė, kaip labai ji manęs nekenčia.
Norėčiau priduoti šią žvakę, išsiėmiau iš užančio.
Nieko nesakiusi ji ištraukė ją iš mano rankų ir pasidėjo ant barjero. Paėmusi liniuotę ilgai  matavo, iš pradžių iš vieno galo, po to, matyt, nepasitikėdama liniuotės parodymais, pamėgino matuoti iš kito galo. Iš jos veido supratau, kad rezultatas nepakito, veidas buvo labai nepatenkintas.
Kiek? išdrįsau paklausti.
Dvylika kablelis trys, šimtas dvidešimt trys milimetrai, nepatenkinta burbtelėjo. Tada nieko daugiau nepasakiusi padėjo žvakę ant elektroninių svarstyklių. Jos iškart parodė 59 gramus. Nedrįsau klausti, ką reiškia šie duomenys, bet iš jos veido perskaičiau, kad šis rodiklis jai  patiko labiau, nei prieš tai buvęs. Mačiau kaip ji užsirašė abu skaičius ant lapo, po to ilgai skaičiavo pagal kažkokią man nežinomą formulę ir galų gale paskelbė tokį verdiktą:
Jums priklauso trys stikliniai buteliai ir viena metalinė saga į džinsus. Imsite?
Bet stikliniai buteliai bus superkami tik antradienį popiet, kur aš su jais tąsysiuosi? Gal yra kitų variantų? man labiau tiktų plastikiniai buteliai, jie superkami šventinėmis kainomis, maldaujamai išbėriau.
Ji nieko neatsakė, tik vėl įniko į skaičiavimus. Prirašiusi visą lapą pagaliau neigiamai papurtė galvą:
Trūksta vieno milimetro arba pusės gramo. Tada išeitų du plastikiniai buteliai. (Tą akimirką apėmė apmaudas, kad per ilgai nepastebėjau degančios žvakės rankoje.) Galiu duoti du butelius, bet vienas bus be dangtelio.
O, tai niekis, džiaugsmingai sušukau, nes dangtelį, buvau tikras, lengvai rasiu, jų visuomet pilna mėtosi šiukšliadėžėse.
Einu atnešiu, ir didžiulė moteriškė lėtai išlingavo per duris sienoje.
Į mane, mačiau, stebeilijosi kiti tarnautojai, prie „Krepšinio kamuolių“ atpažinau vieną iš brolių dvynių krepšininkų, tik nežinojau – kurį, aš jų niekada neskirdavau.
Gigantė (gal ji buvo tų dvynių motina?) grįžo su dviem plastikiniais buteliais ir nuo vieno nusuko dangtelį, kurį įmetė į kartoninę dėžutę prie metalinės džinsų sagos ir kitų smulkių niekučių.
Padėkojau matronai ir eskalatoriumi nusileidau į pirmą aukštą. Čia veiksmo buvo kur kas daugiau. Lengvai radau tašką, kuriame buvo priimami plastikiniai buteliai, ten būriavosi didelė žmonių minia. Bet pirma nusprendžiau susirasti trūkstamą dangtelį, todėl pasukau prie artimiausios šiukšliadėžės. Ilgai pasikapstęs radau tik bananų ir apelsinų žieves, obuolių graužtukus ir prekių čekius, jokių dangtelių ar kamštelių nebuvo. Kitose šiukšliadėžėse turinys buvo tas pats. Tada stojau į eilės galą ir ėmiau laukti. Prieš mane stovėjo mažas storulis, plaukų ant galvos buvo likę tik paausiuose ir pakaušyje. Jis gan guviai sukinėjosi apie savo ašį ir aiškiai nekantravo. Neiškentęs paklausė manęs, ar aš tikrai stovėsiu, nes jis turįs trumpam kitur nubėgti, kur irgi užsiėmęs eilę. Aš pasakiau, kad laiko turiu per akis ir kitur eilės nesu užėmęs, tad, žinoma, palauksiu, jei jis nedings su visam.
Ne ne, užtikrino storulis ir jau buvo belekiąs, kai aš susiprotėjau paklausti:
Minutę, atsiprašau, kur galėčiau gauti trūkstamą dangtelį?
Niekur, atsakė jis. Niekur nerasite, galiu jums duoti mainais į butelį su dangteliu.
Bet..., norėjau prieštarauti, tačiau jis mane nutraukė:
Pagalvokite, aš tuoj grįšiu.
Pasiūlymas buvo keistas, bet kiti, girdėję mūsų pokalbį, pritariamai linkčiojo galvomis – pigiau dangtelio tikrai negausiu.
Nespėjau nieko kito sumąstyti, kai vikrusis vertelga tikrai grįžo ir paklausė: na kaip?
Turėjau rankoje butelį su dangteliu ir butelį be dangtelio. Ištiesiau jam sukomplektuotą butelį ir akimirksniu jis ištraukė iš kišenės dangtelį, kurį prisukau prie kakliuko ir dabar jau turėjau tik vieną butelį.
Tau pasisekė, nusišypsojo storulis, kaip tik vienas buvo užsilikęs, jei daugiau, tai tikrai neturėčiau.
Niekaip negalėjau suprasti savo pasisekimo fakto, todėl kvailai stebeilijau į laimikį. Storulis, matyt, norėdamas išvesti mane iš tos anemiškos būsenos pridūrė:
Daug už tą butelį negausi, nebent turi dar ką pasiūlyti?
Daugiau nieko...
Kita vertus, aš irgi nuo mažai pradėjau. Esu čia jau keturi mėnesiai, po to, kai netekau darbo. Birža nieko doro nepasiūlo, o čia galima prasisukti, tik reikia nesnausti, žiūrėti, ką galima nutverti, kur brangiau ką iškišti.
Supratau, pasakiau ir demonstratyviai atsukau jam nugarą. Nusisukau į sieną, ir kaip tik tuo metu joje atsivėrė platus langas, už kurio sėdėjo graži mergina ir kreipėsi į eilę:
Prašom, pereikite čia.
Tokiu būdu aš atsidūriau pirmas eilėje, kuri iškart ėmė paskui mane formuotis, storulis irgi metėsi į šią naują eilę, bet niekas jo nenorėjo įleisti, jis vis buvo stumiamas tolyn, galiausiai suprato, kad šioje eilėje nieko neišloš ir pabandė grįžti į ankstesnę, nes ten jo pozicija buvo geresnė, tik bėda, kad ir toje eilėje stovėję žmonės pasikeitė ir ten niekas jo neprisiminė ir arčiau nesutiko priimti, tad keikdamasis nuslinko į eilės galą, prieš tai metęs piktą žvilgsnį į mane. Atsakiau jam atsainia šypsena ir atsigręžiau į gražiąją pardavėją. Ji paėmė iš manęs butelį ir paklausė:
Tik vienas?
Kol kas taip, bet vėliau būtinai sugrįšiu su didesniu kiekiu.
Tikėkimės, koketiškai nusišypsojo. Galiu pasiūlyti šaligatvio plytelę arba akytąją plytą.
Ne, nereikia, suskubau atsisakyti, supratau, kad vaikščioti su tokiu svoriu nebus labai patogu. Gal galit pasiūlyti ką nors lengvesnio?
Turiu žvakę, tik ką gavom.
Mačiau, kad ji siekė nuo lentynos mano žvakigalį.
Ne ne, sustabdžiau ją ir tuo metu pastebėjau pakabintas juodas kojines. Jaučiau, kad mano kojos nemaloniai drėgnos, tad dingtelėjo, jog gerai būtų pasikeisti sušlapusias į sausas. Noriu tų kojinių.
Reikės pasimatuoti, pasakė mergina ir atidarė duris, kviesdama užeiti.
Aš įėjau ir atsisėdau į kėdę, kurią ji man pasiūlė. Pati priklaupė prieš mane ir ėmė mauti nuo mano kojų šlapias puskojines. Jos rankos buvo švelnios ir drėgnos.

Tuo metu pabudau. Pamačiau, kad mėginu viena koja nusitraukti kojinę nuo kitos kojos. Jos  nemaloniai kvepėjo. Gulėjau visai nuogas ant sofos, tik su marškiniais. Buvo tamsu, bet nuo gatvės žibinto į kambarį sklido šiokia tokia šviesa. Priėjęs prie lango radau degtukus ir uždegiau porą indelių su žvakėmis.  Trusikai buvo padėti ant sofos vietoj pagalvės. Batai - šalia sofos, o kelnių, megztinio ir striukės - nei kvapo. Striukėje turėjau piniginę ir mobilųjį telefoną, ant rankos nešiojau laikrodį, bet dabar jo irgi nebuvo. Supratau esąs apiplėštas.
Buto šeimininko nebuvo, bet netikėtai žvilgsnis sustojo ties rašomuoju stalu: ant jo buvo butelys degtinės, du alaus buteliai ir pakelis pigių cigarečių.  Šalia raktai. Turbūt, turėjau suprasti, kad jis nusipirko už šią kainą mano rūbus ir paliko man galimybę išeiti. Buvau įsiutęs. Griebiau alų ir atsidaręs iškart susiverčiau. Tada prisidegęs šlykščią cigaretę jau galėjau mąstyti. Bet mąstyti, kita vertus, nebuvo apie ką, aš neturėjau kelnių, striukės ir eiti beveik nuogas, aišku, negalėjau. Tada pradėjau spėlioti, kad gal jis tyčia paliko mane tokioje padėtyje, kad pasilikčiau.
Ėmiau laukti. Galva plyšo, akys merkėsi, todėl nusprendžiau pasigydyti. Įsipyliau degtinės du kartus ir atguliau ant sofos,  užsimetęs bjaurią antklodę, gulėjusią ant čiužinio. Jaučiau, kaip persismelkiu nenusakoma smarve, bet visgi užmigau.
Kai prabudau, jau buvo šviesu. Į darbą, aišku, nenuėjau. Ėmiau klausytis, bute buvo tylu, tik už lango girdėjosi miesto gyvenimas. Lėtai atsikėliau ir nuslinkau į tualetą. Šviesa iš kambario šiek tiek apšvietė patalpą, bet dėl tikrumo vis tik atsisėdau.
Po to apžiūrėjau likusį butą: maža virtuvytė ir dar mažesnis vonios kambarys, į kurį krito šviesa per langą į virtuvę. Bandžiau praustis, bet bėgo tik šaltas vanduo, tad savo ketinimo atsisakiau. Norėjosi valgyti, tik, deja, nieko nebuvo. Tada vėl grįžau kambarin ir įsipyliau degtinės.
Jaučiausi bjauriai, dar blogiau, negu po savaitgalio. Nežinojau ką daryti, negalėjau net paskambinti. Nežinojau kiek valandų. Lyg būčiau išmestas į negyvenamą salą. Rūkiau cigaretes vieną po kitos, kartais gurkšteldamas degtinės arba alaus. Taip užsimiršdavo alkis. Paskui vėl priguliau ir užmigau.
Kojinės man tiko ir su jomis jaučiausi labai šiltai ir patogiai. Atsidėkodamas prisitraukiau merginą ir pabučiavau ją į lūpas. Ji nesipriešino. Už lango keli klientai prunkštelėjo, kažkas nusistebėjo: „oi jo joi“, o storulis piktai sugriežė dantimis. Išlydėdama mergina dar įdavė man į delną prezervatyvą. Aš reikšmingai pažiūrėjau į ją ir išėjau.
Neskubėdamas nuėjau prie gaisrininkų orkestro ir atsisėdau prie laisvo staliuko. Sena padavėja man iškart atnešė kavą, o gaisrininkai užgrojo Lady Gaga‘os  „Blogą romansą“. Labai norėjau, kad ta jauna pardavėja (ji priminė Lady Gaga) būtų šalia ir mes kartu pašoktume. Nejučia ėmiau judinti pečius, rankas, o paskui ir atsistojau. Šokau vienas, užmerkęs akis, pasidavęs vidiniam šėlsmui ir muzikos ritmui, praradęs gėdos jausmą. Šokau begėdiškai rangydamasis ir nepadoriai judindamas klubus, energingai gestikuliuodamas, kol galiausiai atsimerkęs pamačiau prieš save irgi šokantį savo viršininką (aš buvau be kelnių, tik su trusikais, gal juos numovė mergina, kai matavo kojines?) Visa salė nustėrusi stebėjo mus, niekas nejudėjo, vežimėliai sustingo nesibaigiančiame ešelone, žmonių srautai suakmenėjo, policininkas laikė iškėlęs statmenai į lubas dryžuotą lazdelę, ant eskalatoriaus išvydau matroną su kažkuriuo iš savo sūnų dvynių krepšininkų (niekada jų neskyriau), pro langą išsigandusi žiūrėjo jauna pardavėja, storulis rodė į mane pirštu ir juokėsi. Tai buvo bjauru.

Neapsikenčiau ir pabudau. Vis dar buvau vienas. Tik dabar jau buvo tamsu, lapkričio dienos trumpos. Vėl įsižiebiau žvakę ir ėmiau naršyti butą. Po vonia radau senas kelnes, prie lauko durų kampe gulėjo numestas lietpaltis. Viskas buvo nenupasakojamo švarumo ir skleidė dar nepažintus lig tol kvapus. Nežiūrint visko pabandžiau apsirengti, po to apsiaviau savo batus. Atrodžiau apgailėtinai. Tada susipyliau  į save likusią degtinę, alų, užplėšiau baisiąją cigaretę ir palikau namus. Nesivarginau jų net rakinti.
Buvo dar ankstyvas vakaras, gatvėje zujo mašinos ir atstumu prasilenkdavo su manimi skubantys praeiviai. Pasukau link savo namų. Baiminausi, kad nesusitikčiau pažįstamų, todėl stengiausi eiti pasieniais.
Netikėtai prie tvoros išvydau du tuščius alaus butelius, jie buvo visai neseniai išgerti, juose dar laikėsi puta. Prisiminiau vakarykštį pokalbį su sugėrovu ir mudviejų verslo planą. Be to labai norėjau valgyti. Praeiviai skubiu žingsniu mynė pro šalį ir nekreipė į mane jokio dėmesio. Pakėliau butelius ir demonstratyviai išvarvinau iš jų paskutinius lašus, tada susikišau juos į lietpalčio kišenes. Jos abi buvo kiauros, tad buteliai atsidūrė po pamušalu lietpalčio apačioje. Dabar jau visą savo dėmesį sutelkiau į grindinį ir vietas, kuriose galėtų būti butelių. Priėjau vieną nediduką konteinerį, vieną iš tų, kuriuos gyventojai pastato prie gatvės, kad pravažiuojanti mašina juos ištuštintų. Jame radau dar keturis alaus butelius ir vieną degtinės. Visus vėl sukišau į lietpaltį, jie sugulė ant dugno ir  man einant skambino kažkokią melodiją. Dar pasmalsavau kituose konteineriuose, bet sužvejojau tik vieną degtinės butelį.
Kaip tik priėjau prekybos centrą, kuriame vakar apsipirkinėjome. Šiukšliadėžėje prie įėjimo radau dar du alaus butelius.  Sugaišau neilgiau kaip pusvalandį, o  jau buvau apsirūpinęs bent duonai. Visai neblogai. Nuskambėjau ligi informacijos ir ten ėmiau traukti iš lietpalčio laimikį. Jį priėmė ta pati kasininkė, kuri vakar mane nuodugniai apžiūrinėjo.
Labas, pasisveikinau kaip su sena pažįstama.
Laaabas, nutęsė ji, po to paklausė: kas atsitiko?
Kodėl taip klausi? pasidomėjau.  
Na, tu vakar geriau atrodei, atsakė kasininkė.
Ak šit kas, nusišypsojau, pažvelgęs į savo apdarą, nekreipk dėmesio, socialinis eksperimentas. Atlieku kursinį darbą, mokausi socialiniam fakultete, tai tenka pasinerti į įvairias socialines sferas. Tu būk gera, užrašyk ant lapelio mano pristatytų butelių kiekį, šios dienos datą, pasirašyk ir padėk anspaudą. Tie lapeliai bus prisegti prie darbo. Ta prasme, ir tu būsi kažkaip prisidėjusi.
Gerai, atsakė.
Dabar aš atidžiau įsižiūrėjau į ją ir pamačiau, kad mergina visai nebloga, aišku, ne gražuolė, truputį per stamboka, bet malonių bruožų ir svarbiausia buvo linkusi koketuoti.
Ji pildė lapelį, išplėštą iš bloknoto, o aš tarškėjau toliau: dabar kasdien čia užeidinėsiu, man patinka šis rajonas, bet jei ateis kiti studentai, tu varyk juos šalin ir jiems nepasirašinėk jokių lapelių, gerai? Tik man. Skolingas neliksiu.
Ir kaip gi tu atsilyginsi? ji nenustojo koketuoti su manimi nei akimirkai.
Oi, aš tave išbučiuosiu.
Eik tu, čia tik žodžiai.
Pamatysi, šiandien pat, galvoje man iškart vyniojosi būsimas vakaro planas: nusivesti ją į tą butą ir įtraukti kaip savanorę į socialinį eksperimentą. Kada baigi darbą? lapelyje perskaičiau jos vardą, o, tu Ernesta? Gražus vardas, malonu susipažinti, aš Gedas.
Baigiu dešimtą, bet...
Kas bet?
Aš matai toli gyvenu, nežinau kaip grįšiu, jei užtruksiu.
Nepergyvenk, tu kviečiama dalyvauti eksperimente. Juk nori, ar ne?
Ji pritariamai linktelėjo, tada variau toliau: mano tyrime labai svarbus netikėtumo faktorius, jokio išankstinio plano, viskas ekspromtu, tave irgi sumąsčiau pasikviesti tik dabar, kaip bus toliau, nežinau, taip pat nežinau baigties, bet tame ir pats įdomumas – nieko nežinai, bet esi veiksme, supranti, tai ir yra svarbiausia -  nieko nesusiplanuoti. Tu man labai padėsi ir aš ko gero atliksiu geriausią kursinį darbą.
Kaip įdomu, šūktelėjo Ernesta.
Tuos du litus pasilaikyk sau, reikės, kad paimtum degtinės, kažko užkąsti, bet labai paprasto, nieko įmantraus, tik duona ir dešra, cigarečių kokių pigesnių ir.... ir...
Gal prezervatyvų?
O kam? Manai prireiks? Na, gali paimt dėl viso pikto, atsainiai mestelėjau, o viduje kikenau iš pasitenkinimo. Kiek dabar valandų? Matai aš be laikrodžio, tokios eksperimento sąlygos: jokių telefonų, laikrodžių ir panašiai.
Tuoj devynios.
Gerai, tada aš tavęs netoliese palauksiu.
Galiu užrašyti tau daugiau butelių, pasisiūlė Ernesta.
Nereikia, jokių manipuliacijų, rezultatai turi atspindėti realią padėtį. Lauksiu tavęs lauke. Duok dabar cigarečių, kad neprailgtų laukti. Ir niekam nepasakok, tai irgi būtina sąlyga.
Mačiau, kad ji visa švytėjo. Nusistebėjau, kad taip lengvai suvysčiau tą naivuolę.
Pirmiausiai norėjau parlėkti į landynę ir kažkiek ją aptvarkyti, bet paskui toptelėjo, kad neverta plėšytis, juk ji sutiko dalyvauti socialiniame eksperimente, tai sąlygos turi būti maksimaliai tikroviškos, o toje landynėje tikrovė skverbėsi iš kiekvieno plyšio. Be to, buvau alkanas ir visokie palakstymai man galėjo baigtis tragiškai, bent aš taip pamaniau, todėl paėjau toliau nuo apšviestų vitrinų ir ėmiau stebėti praeivius.
Paslapčia tikėjausi išvysti savo bendrą. Stebėjausi, kaip aš nesugebėjau sužinoti kuo jis vardu. Gal ir būtų nepasakęs tikro, kaip ir aš nepasakiau, bet bent galėčiau nors kaip jį mintyse vadinti.
Rūkiau ir nekantravau, mėgavausi būsima pergale ir ištikusi nesėkmė jau nebeatrodė tokia baisi, viso labo likimo ar atsitiktinumo pokštas. Juk turi būti gyvenime visokių intrigų.  Kaip gi be jų?
Ji išėjo net anksčiau, parduotuvė dar neužsidarė, išėjo ir ėmė dairytis manęs. Iš paskos išlėkė apsauginis  ir nutvėręs Ernestą už rankos, kažką jai  kalbėjo. Ji ištrūko ir nuėjo šalin. Apsauginis piktas grįžo į parduotuvę. Aš išlindau iš patamsių ir mostelėjau jai. Ji pamatė ir patenkinta pribėgo prie manęs.
Kur eisim?
Aišku kur, į landynę, labai rimtai atsiliepiau.
O geras, šūktelėjo ji, o ten bus...
Ne, nebus, pertraukiau ją, ten nieko tokio nebus, juk ten landynė. Teks priprasti.
Aš tiesiog norėjau sužinoti, nes į autobusą ko gero nespėsiu...
Nespėsi, turėsi likti.
Tai gerai, aš ne prieš, bet ar ten...
Sąlygos bus baisios, juk aš tau pasakiau, kur eisim. Galvoji man patinka štai taip atrodyti ir taip gyventi, bet čia gi eksperimentas.
Gerai gerai, sutiko Ernesta ir įsikibo man į parankę, tiksliau į mano, tai yra neaišku kieno purviną  ir smirdantį lietpaltį. Man buvo malonu jausti šalia savęs šią švarią, kvepiančią merginą.
Ko norėjo iš tavęs apsauginis?
Norėjo parvežti mane namo.
Kodėl jis toks geras pasidarė? O gal jis visada tave parveža?
Ne visada. Mūsų pamainos ne visada sutampa. O ir kai sutampa, tai dar nereiškia, kad visada mane parveža, nors jam pakeliui. Jis gyvena su šeima soduose, kurie yra prie mano kaimo.
Tai tu iš kaimo?
Taip, dabar prekybos centruose tik kaimiečiai arba visiški nevykėliai dirba. Miestiečiai geriau į Angliją vergauti pasidavė, nei čia saviems nugarą lenkti. O kaimietis tai dar prie žemės, gyvulių pririštas, ne kiekvienas ir gali lėkti užsienin, aš pavyzdžiui, dar tėvą prižiūriu, nes po insulto dirbti nelabai gali. Sesuo ir brolis tai jau seniai pas airius.
Tai labai gerai, kad tu kaimietė, mano darbui tai pridės daug papildomų pliusų. Tik kodėl apsauginis ne visada tave pavėžina? Kodėl užsigeidė šiandien?
Manai jis dykai mane veža? Nieko panašaus.
O kiek ima?
Jis vairuoja, o aš jam turiu nučiulpti.
Tikrai? aš vos nepargriuvau, taip paprastai ji tai pasakė. Bet gi tai pavojinga, nesaugu, tu taip negalvoji?
Nesaugu? Manai galiu užsikrėsti?
Ne, jis gali į ką nors atsitrenkti „užsikaifavęs“.
Dažniausiai jis sustoja prie mano namų. Nebent greičiau baigia, tada sustoja kelkraštyje.
Klausyk, gal man reikėjo ir jį pasikviesti į eksperimentą. Aš fiksuočiau laiką, per kurį jis su tavim baigia.
Tu gi neturi laikrodžio.
Tikrai. Bet vis tiek gaila, kad nepaėmėm ir jo, mane jau ėmė apmaudas, kad susidėjau su ja, bet tuo metu mes priėjome medinuką ir trauktis buvo vėlu. Mintyse dar tikėjausi, kad bus grįžęs šeimininkas ir man pasiseks kaip nors ja atsikratyti.
Įėjęs uždegiau žvakes. Butas buvo lygiai toks, kokį jį ir palikau išeidamas.
Taigi, čia aš ir dirbu savo mokslinį darbą, pristačiau jai landynę.
Čia nėra jau taip blogai, aš tikėjausi baisesnių vaizdų, ji neatrodė sutrikusi ar išsigandusi, priešingai: nusiėmė striukę ir ėmė dėlioti ant stalo vaišes, traukdama jas iš prekybos centro firminio krepšelio – degtinė, alus, duona, dešra ir prezervatyvai.
Baisesnių vaizdų? bandžiau regzti pokalbį, ar gali būti kas baisesnio? Pažiūrėk kaip čia nešvaru.
Ji papūtė į puodelius ir antklode ėmė juos valyti.
Ką tu darai? pasibaisėjau, juk tas skuduras dar nešvaresnis negu puodeliai. Aš po juo miegojau.
Vadinasi, galėsi iš jo ir gerti. Pats sakei, kad čia eksperimentas ir viskas turi būti tikroviška.
Na taip, sakiau, bet higiena... Nors velniop higieną, tu juk nesergi?
Kuom? Dėl to, kad su apsauginiu? Jis gi vedęs, nemanau, kad būtų užsikrėtęs. Be to, turiu dažnai tikrintis, na tu žinai, sanitarinė knygelė ir taip toliau. Nebijok.
Tada jau buvo pripilti puodeliai (degtinė, alus) ir ji ištiesė juos man pirmam.
Už eksperimentą, tarstelėjau ir skubiai susipyliau viską į save, griebiau duoną ir dešrą, o ji įsipylė pati ir taip pat išgėrė už eksperimentą. Pasisotinęs persėdau ant sofos, o ji užpūtusi žvakes ir priklaupusi prieš mane ėmė traukti nuo manęs kelnes. Aš rūkiau ir žiūrėjau ką ji daro.
Galų gale buvo visai neblogai, jaučiau, kaip tai mane užveda. Trumpam pertraukiau ją, dar kartą įsipyliau gėrimų, o po to jau ėmiau nurenginėti ir ją. Sugriuvome ant siaurutės sofos ir ten sustūmiau jai savo pažiūras į lytinį gyvenimą. Tik pabaigęs suvokiau, kad pamiršau prezervatyvą, beliko guostis, kad gal ji tikrai neužsikrėtusi, o dėl įmanomo pastojimo nesukau galvos, maniau, kad pasekmes bus galima nurašyti apsauginiui, net jeigu jie santykiavo tik orališkai.
Būtent tuo metu ir užuodžiau, kad ji toli gražu nėra visa kvepianti, kaip man pasirodė prie parduotuvės, taip, plaukai kvepėjo, matyt, ji ką tik juos buvo pasipurškusi parduotuvės kvepalų skyriuje, bet kūnas, ko gero, buvo kelias dienas nematęs muilo, sumečiau, kad jie ten kaime kasdien nesimaudo, juk nekuria dažnai pirties. Ir nuoga ji atrodė kur kas riebesnė, nei su rūbais. Žodžiu, iš to pasimylėjimo man liko daugiau nusivylimas, nei pasitenkinimas, bet pasistengiau to neparodyti ir pakviečiau ją toliau linksmintis. Mes gėrėme pusnuogiai, rūkėme be paliovos ir kalbėjome, tiksliau daugiau kalbėjo ji, pasakojo apie savo parduotuvę, pirkėjus, pardavėjas, vedėją, apsauginį ir panašiai, aš tik skatinau įvairiais klausimais tęsti pasakojimą.
Po to ji vėl įniko į mano pilvą ir dabar jau kalbėti turėjau aš. Ėmiau skiesti, kad tas tipas, kurį ji vakar matė, yra mano kursinio darbo vadovas ir jis gali bet kada ateiti, ar ji pasiruošusi ir su juo atlikinėti laboratorinius darbus, jei jis irgi užsimanys. Trumpam nutraukusi savo užsiėmimą ji pakėlė į mane akis ir paprašė: Nereikia, gerai.
Aš kilniaširdiškai sutikau.
Be to, pasakė ji, aš jį kasdien matau su buteliais, koks jis vadovas. Nebent tik padeda tau.
Na taip, iš esmės tik padeda. Norėjau pasakyti, kad jis man aprodo socialinį dugną ir visas to dugno nematomas kertes.
Kaip gražiai tu kalbi, galėčiau visą laiką klausytis, ir vėl dingo mano papilvėje. Aš nesėkmingai užsirūkiau ir užsikosėjau, todėl turėjau vėl išgerti, kad nuryčiau kamštį. Staiga pastebėjau, kad salė po truputį sujudo, tai vienur, tai kitur žmonės ima nusirenginėti, ir nusirenginėja kelnes. Galiausiai tai įgavo masinį pobūdį – visi liko be kelnių, net ir storulis, kuris visai neseniai juokėsi iš manęs. Keisčiausia, kad vietoj trumpikių jis dėvėjo stringus ir riebūs pusrutuliai savo baltumu priminė šviečiančius burbulus, dieninės šviesos lempas. Orkestras vėl užgrojo smagią melodiją ir visa salė suvilnijo šokio ritme.
Aš broviausi pro šokančius link lango, kuriame sėdėjo manoji Lady Gaga, bet tai vieni, tai kiti stvarstė mane už rankų, suko aplink ašį, todėl kaskart pamesdavau kryptį ir svirduliuodamas iš naujo ieškodavau savo tikslo, skambėjo juokas, galvoje tvinksėjo širdies dūžiai ir galiausiai neišlaikęs pusiausvyros kritau ant grindų. Dūžiai aidėjo dar garsiau.

Atsimerkęs supratau, kad beldžiasi į lauko duris.
Kas tai? paklausė Ernesta.
Projekto vadovas, atsakiau ir nustūmęs ją nuo savęs nusvirduliavau prie durų. Koridoriuje susivokiau, kad esu nuogas, todėl tik šūktelėjau: Kas?
Kas kas, bibys tau atsikas, daryk greičiau, taip, tai buvo mano vakarykštis bičiulis.
Palauk, aš nuogas, einu apsirengsiu.
Ar aš tavęs nuogo nemačiau? Daryk greičiau.
Turėjau sutikti, kad greičiausiai nuogą jis  mane jau matė, todėl įleidau. Buvo visas girtas, vos pastovėjo ant kojų, bet rankoje dar laikė pusiau nugertą degtinės butelį. Daugiau nieko neturėjo, todėl nesusilaikiau nepaklausęs:
Kur mano daiktai? Kur striukė, džinsai, telefonas, laikrodis, piniginė, svarsčiau, ar viską išvardinau, o jis tuo tarpu įgriuvo į kambarį ir kone užvirto ant Ernestos, bet spėjau jį sulaikyti ir nukreipti link čiužinio, prieš tai ištraukęs iš jo rankų degtinę.
Žmoną atsivedei? dar paklausė krisdamas ir tuoj pat nulūžo.
Aš nevedęs, priminiau jam, bet ši pastaba jau nepasiekė jo sąmonės.
Ernesta pakilo iš guolio ir nepatraukliai nusiūbavo su savo kulšimis prie stalo ir ten supilstė atneštą degtinę į puodelius. Aš sėdėjau ant sofos ir grožėjausi ja. Mes išgėrėme ir vėl pasidulkinome. Mintyse regėjau Lady Gaga. Buvo gera. Kai atsimerkiau buvo šlykštu, todėl vėl užmerkiau akis.
Mergina sėdėjo ant grindų šalia manęs, padėjusi sau ant kelių mano galvą ir aš nejutau, kaip per kojas ir pilvą lipa pusnuogiai šokėjai. Greta mūsų vėl išvydau stringuotąjį storulį, kuris kraipydamas savo pusrutulius mėgino atkreipti į save Lady Gagos dėmesį, bet ji buvo visa paskendusi manyje. Parodžiau stringams ilgąjį pirštą ir jie, paskutinį kartą stryktelėję ant mano blauzdų, dingo. Dingo ir kiti žmonės, mačiau kaip mano viršininkas išlydi paskutinius lankytojus ir pats išnyksta už stiklinių durų, po to mes likome dviese.
Ji glostė mano plaukus, buvo mirtinai tylu ir aš užmigau. Kai vėl pramerkiau akis, išvydau virš savęs motinos veidą. Niekas nepasikeitė, nei Lady Gagos ar mano kūno poza, pasikeitė tik merginos veidas, ji užsidėjo mamos kaukę. Veidas buvo susenęs ir labai raukšlėtas. Turbūt aš miegojau dvidešimt metų.
Pagaliau prabudai, tiek metų praėjo, apsidžiaugė mama.

Aš turiu eiti į darbą, išgirdau Ernestą, bet apsimečiau, kad toliau miegu. Girdėjau, kaip ji rengiasi, šlykščiai šnirpčioja, matyt, persišaldė rūpindamasi, kad man nebūtų šalta, galų gale pasilenkė prie manęs ir pabučiavo į skruostą. Tada neiškenčiau ir paklausiau:
Vakare ateisi?
Gal tu užeik dieną, susitarsim, ir išėjo. Girdėjau, kaip trinktelėjo durys, kaip nukaukšėjo savo klumpėmis laiptais.
Skaudėjo galvą, burnoj buvo sausa, bet stengiausi būti užsimerkęs, tikėdamasis vėl užmigti.
Nemiegi? užkalbino sėbras.
Eik šikt, atsakiau. Jis nusijuokė, tad smogiau jam tiesų klausimą: Kodėl mane apvogei?
Nepyk, norėjau išgerti.
Bet juk mes gėrėm?
Man buvo maža, tu smigai, o man norėjosi daugiau, atleisk, grąžinsiu.
Kaip tu man grąžinsi? Iš kur? jau pajėgiau atsimerkti.
Degtine grąžinsiu. Juk nori išgerti?
Ir pavalgyti.
Tuoj sutvarkysiu, ein moment, bus, mačiau, kad jis kyla iš guolio ir linguoja link durų.
Paduok vandens, paprašiau.
Jis atnešė.
Bet daug negerk, nes tuoj bus pagirios, ir taip pat išėjo.
Grįžo po valandos.
Pardaviau tavo pasą. Dabar esi tikras nelegalas. Gali ir toliau vadintis Gediminu. Gražus vardas, man jis labiau patinka, nei tavo tikrasis.
Daug už jį gavai? pasidomėjau. Jis tuo metu ruošė užkandą ir pilstė į puodelius pilstuką. Galvą skaudėjo mažiau, bet atsisakyti gerti neturėjau noro, tad abejingai susiverčiau degtinę ir užsirūkiau.
Ne, kas čia už jį daug duos, yra taksa, aš pats savo už tiek pat pardaviau prieš kurį laiką.
Tai tu irgi nelegalas?
O velniam jis reikalingas tas pasas? Niekur išvykti aš neketinu, tai tegul pasitarnauja kitiem žmonėm, kuriem reikia, ar ne? Aš taip galvoju, o jeigu kas perka ir duoda už jį pinigus, tai tuo geriau mums.
Logiška, atsakiau.
Vakare gal iš tos tavo panelės dokumentėlius rekvizuosim, jei ateis, ką, kaip manai? Visus dokumentus, žinok, superka.
Gerai, aš nieko prieš, bet parūpink man geresnes kelnes, nes šitos smunka, ir megztinį. Gerai?
Okei, pasakei ir bus, ne karo metas. Man bičiukai skolingi, paskui nueisiu parnešiu tau kažko gražaus. O gal tu eisi kartu? Butelių parinksim.
Aš ne, šiandien dar nenoriu, galva plyšta, kitą kartą. Be to, juk geriam už mano, tai ko man plėšytis?
Nu jo, tu teisus. Tai aš truputį vėliau nueisiu.
Nueik, aš pagalvosiu apie „Gerus namus“.
Jo, geri namai, sakysi ne?
Aš apie įmonę kalbu, priminiau jam.
Ach, štai kas. Na, tai sveikas įstojęs į ją.
Su tavo padėjimu, vėl priminiau jo indėlį. Beje, nieko nežinau apie tave, papasakok.
Kad čia nėra ką pasakoti, nusijuokė, visi panašiai baigiam.
Na bent vardą tu turi?
O kaip gi, tik nepatikrinsi, nes dokumentų tai neturiu, kaip ir tu, tai gali mane vadinti Kęstučiu. Gediminas ir Kęstutis, gal pervadinkim įmonę?
Kęstutis buvo Gedimino sūnus. Gal tu per senas man į sūnus, a? savijauta pastebimai gerėjo ir norėjosi leistis į gilesnes diskusijas.
Tu kietas, gerą galvą turi, tau tikrai  reikia į ministrus. Būk sveikas.
Tai kaip, sakei, čia atsidūrei? nenorėjau atleisti spaudimo, nes jaučiau, kad šiandien jis gerai nusiteikęs, be to, kadangi apiplėšė mane, tai turėjo kažkaip kompensuoti padarytą žalą.
Jis vėl įsipylė, mauktelėjo net nesusiraukęs ir prakalbo:
Nėr ką pasakoti. Susimoviau. Per savo karštą būdą. Vieną sekmadienį atėjom su šeima į Dainų slėnį. Prieš dvylika metų. Žmonių daug, vietų sėdimų jau beveik nelikę. Pamačiau  šone dvi laisvas vietas, puoliau prie jų ir užėmiau iki prieis žmona su dukrele. Tada atsirado kažkokia išsidažiusi kekšė ir sako man – nematot, kad rezervuota? Aš nekreipiu į ją dėmesio ir moju žmonai, kad greičiau ateitų. Dukrelė jau pribėgo ir atsisėdo man ant kelių. Sakau tai baidyklei – tai ką, išvarysi dabar? Ji: tuoj pat atsikeli. Sakau – o kas tu tokia? Eik ir susirask sau vietą, kaip ir visi žmonės. Sako: tuoj sužinosi, kas aš tokia. Nori likti be darbo? Ei, sakau, tu valkata, prie ko čia darbas, ligone ir panašiai. Pradėjau ją ten kolioti visokiais žodžiais. Žmona mane ramina, sako, einam, palik tu tą vietą dėl šventos ramybės, bet aš užsivedžiau, sakau – nė velnio, tegu ji pyzdina iš čia ir taip toliau. Žodžiu, mane supakavo, įsūdė parų, iš darbo išmetė, bandžiau aiškintis už ką, bet atsakymo aiškaus nebuvo. Ta kekšė, pasirodo dirbo savivaldybėje, kažkokia sekretorė. Tada. Dabar ji ten pat, tik jau didelė viršininkė. Tu nebijok, aš irgi nedurnas, laikraščius kartais paskaitau prekybos centre.
Kito darbo nesusiradau, niekur manęs nepriėmė. Iš to nervo ėmiau dažniau gerti, žmona pareikalavo skyrybų. Nupirko man šį butelį, ir taip atsiskyrėm. O tą kekšę aš ėmiau persekioti. Laukdavau prie savivaldybės, eidavau jai iš paskos, bet nieko nedarydavau. Ji skundėsi policijai ne kartą, bet ta nieko negali padaryti, nes aš nusikaltimo neįvykdžiau, aiškindavausi - atsitiktinai ėjau ta pačia kryptimi, ar man negalima vaikščioti ir pan. Aišku, kartais jie mane pašerdavo bananais, bet po to nustojo, nes jų gąsdinimai neveikė. Juk ir aš ne kasdien ją persekiojau, kokį kartą per mėnesį. Galų gale jie išvis nustojo kreipti dėmesį į tos stervos  skundus.
Tai ji, padla, pasamdė kažkokius pienburnius, tie mane aplamdė kaip turi būti, vos išsikapanojau. Tada susirinkau visas pažymas ir ją kaip pasikėsinimo nužudyti organizatorę į teismą padaviau. Laikraščiuose buvau skaitęs apie tokį advokatą, kuris gina nuo turtingų vargšus. Išdėsčiau jam reikalą (ta jau buvo didelė viršininkė savivaldybėje), jam patiko mano istorija ir jis ėmėsi ginti mane teisme. Aišku, nieko mes neįrodėme ir nelaimėjome, bet triukšmo buvo daug, ir dabar ta gyvatė jau nedrįsta su manim susidoroti. Ateinu bet kada ir į savivaldybę, ir prie jos namo (toks prašmatnus dvaras ne per toliausiai), pasėdžiu prie jos tvoros, nusišlapinu kartais, butelių primėtau, kad neatrodytų labai pavyzdingai pievelė ir panašiai. Tokios mano pramogos.
Oho, nusistebėjau, ir tu nori dabar įmonę įkurti? Su tokia praeitim?
Bet tavo praeitis švari? Tikiuosi?
Tikėkis.
O tai ką prisidirbai?
Nieko dar, bet gyvenimas tik prasideda. O ką dabar veikia tavo žmona?
Nežinau, ji persikėlė į kitą miestą.
Bjauri tavo istorija, net nežinau, ar tikėti ja, bet, kita vertus, koks mano reikalas, jei tu sakai, kad taip buvo, tebūnie. Žinok, man tavęs negaila.
Galvoji man reikalingas tavo gailestis? Aš pats savęs nesigailiu ir nesiskundžiu, pripratau ir kitaip savo gyvenimo neįsivaizduoju. Jei ilgiau pabūsi šiame pasaulyje, į aną grįžti jau nebenorėsi. Tikrai. Čia nėra problemų, rūpesčių ir taisyklių nėra, gyveni kaip nori.
Žinai, gal vis tik išeisu su tavim, nes jau atsibodo šioje skylėje sėdėti, ir išsiropščiau iš sofos, kurioje visą tą laiką gulėjau nuogas. Užsimečiau ant pečių lietpaltį ir dingau vonios kambaryje, nes jame dėka lango į virtuvę buvo gana šviesu. Nusišlapinau tiesiai į vonią ir atsukau vandenį. Tada šiek tiek apsiprausiau rankas ir veidą.
Mes dar baigėme gerti butelį ir tik tada išėjome. Buvo jau įsidienoję ir oras nebūdingas lapkričiui, pakankamai šiltas ir be lietaus. Bet ėjau nesigrožėdamas nukritusiais lapais ir šunų ekskrementais,  nudūręs akis į žemę, kad atsitiktinai nepamatyčiau pažįstamo veido ar silueto.
Kitame miesto gale, tiksliau Aleksote, patekome į dar baisesnę landynę, nei ta iš kurios išėjome. Tai irgi buvo medinis namas, tik vieno aukšto ir visas persikreipęs, mintyse pagalvojau, kad pavasario jis nesulauks. Kambaryje buvo labai karšta, virtuvinė krosnis pleškėjo, lyg ketindama išskristi pasiekusi atitinkamą temperatūrą. Viduje mus pasitiko trys nedideli vienodos markės susivėlę šunys, po to garsūs žmonių šūksmai: „O, žiūrėk kas atėjo! Šimtas metų be šių metų! Kokią panelę čia atsivedei?“ ir panašiai. Susėdę ant sofos ir kur papuola mus graibstė penkios žmogystos, iš kurių dvi buvo moteriškos lyties. Palyginęs su šiais čiabuviais savo bendrą, priėjau išvados, kad jis mažiausia yra fotomodelis.
Aišku, tuoj gavome išgerti po pusę stiklinės kažkokios bjaurasties, po ko mano Kęstutis nelauktai išsitraukė iš kišenės dvidešimtinę ir, palydėtas susižavėjimo šūksnių, atsidūrė tarp tų dviejų baidyklių.
Kažkas tuoj išbėgo atnešti pilstuko, po to buvo susirūpinta mano garderobu (ačiū mano globėjui), ir iš krūvos pasiūlytų skudurų išsirinkau visai neblogus mėlynus džinsus, aišku, jie nebuvo labai švarūs, ir sportinį džemperį su gaubtuvu ir užrašu ant nugaros „adidas“.  Striukių nebuvo, tad sutikau tenkintis tuo pačiu lietpalčiu, kurį viena moteriškutė pasišovė tuoj pat išplauti, sakydama, kad tokiame karštyje ji bemat išdžius.
Ant krosnies, pasirodo, buvo verdama šaltiena, kaip patikino viena dama, iš kiaulienos ir vištienos. Pats sau pagalvojau, kad gal tų šunelių vakar buvo daugiau, nei trys, bet kaip dabar  patikrinsi, be to, buvau labai alkanas, todėl mielai sutikau pavalgyti karštos košelienos. Buvo bjauru, ne tiek dėl neskanaus maisto, kiek dėl minties apie galimą kanibalizmą geriausio žmogaus draugo atžvilgiu, bet viską nuplovė pilstukas, kurį pyliau į save nesigailėdamas nei inkstų, nei kitų vidaus mechanizmų.
Kažkuriuo metu atsijungiau, po to vėl įsijungiau, kol galiausiai pamačiau, kad mano sūnus vedasi mane laukan (o gal jis ir nebuvo mano sūnus, nes atrodė per senas būti mano sūnumi, niekaip negalėjau suprasti jo ryšio su manim, todėl nuolat klausinėjau, ar tu tikrai mano sūnus, į ką tas patvirtinamai atsakydavo – tikrai taip, tada aš suabejodavau, palauk, bet ar tu ne per senas būti mano sūnumi, jis atsakydavo – nei kiek), nesutikdamas palikti manęs pas tuos mielus žmones, nors anie ir primygtinai tai siūlė, sakydami - na kur gi jis eis, juk matai, kad nepastovi, palik, ryt pasiimsi -, mano globėjas buvo neperkalbamas (tą pačią akimirką,  gal todėl, kad lauke į mane padvelkė šaltas vėjo gūsis, prisiminiau, kad jis nėra mano sūnus, tiesą sakant, visai neturėjau vaikų ir tą garsiai pareiškiau visam Aleksotui: AŠ NETURIU VAIKŲ).
Namie iškart kritau kaip negyvas, naktį prabudęs mačiau savo žaviąją pardavėją besidulkinančią su mano sūnumi (koks jo vardas? keikiau žmoną, kad pirmagimiui davėm tokį vardą, kurį kaskart vis pamirštu; paskui niekaip negalėjau prisiminti, kada gi aš spėjau vesti ir  kas tokia mano žmona, negi Lady Gaga? bet ji tokia neprognozuojama!); pagalvojau, jog ir jam, vaikui reika pasilinksminti, pats gi tik nusišlapinau į vonią, nes tualete tikrai nebūčiau pataikęs į klozetą, toks jis buvo mažas.
Paskui bemiegant dar jutau, jog kažkas tarpkojyje atkakliai mėgina burna išgauti mano prisipažinimą, bet jaučiausi toks išvargęs, jog net nenorėjau pasidomėti, kas tai buvo.
Vėliau vis tik atsimerkiau. Prieš mane stovėjo viršininkas apsaugininko uniforma ir priekaištingai lingavo galva. Už jo mačiau didelę minią žmonių, kurie brovėsi prie pakylos, ant kurios anksčiau stovėjo policininkas, o dabar ten mačiau krepšininkų dvynių motiną, kuri iškilusi aukštai virš minios kažką surašinėjo. Jos kuris tai sūnus (amžinai aš jų neskiriu) padavinėjo mamai dokumentus, kuriuos patikrinusi ji grąžindavo atgal sūnui, o tas nuleisdavo žemyn laimingam piliečiui.
Per ilgai nebuvai darbe, konstatavo viršininkas, dabar bus taip, kaip ir anam, ir mostelėjo ranka link ugniagesių orkestro. Ten, šalia ugniagesių pamačiau bjaurųjį storulį, aptvertą prekybos vežimėliais, supančiotą  grandinėmis, kurios apačioje atstojo stringus ir nedengė šviečiančių pusrutulių.
O ką jis padarė? paklausiau savo viršininko.
Jis tris kartus bandė parduoti nepažymėtus butelius.
Argi jie turi būti pažymėti? nusistebėjau.
O kaip gi, atsakė viršininkas. Matau tu per ilgai buvai išvykęs, nes nežinai pasikeitimų. Dabar visi buteliai turi turėti antspaudą su įmonės „Geri namai“ pavadinimu. Tai kur buvai?
Ilsėjausi. Man buvo atostogos.
Kur ilsėjaisi? neatstojo viršininkas.
Aleksote. Buvau išvykęs kuriam laikui į Aleksotą, kitapus Nemuno. Ten geras oras, daug deguonies.
Aleksote, svajingai nutęsė viršininkas, paskui susigriebė ir rūsčiai prabilo: galėjai paskambinti.
Negalėjau, pamečiau telefoną, pamelavau, nes nenorėjau prisipažinti, kad jį iš manęs pavogė mano sūnus, be to, viršininkas dar nežinojo, kad turiu sūnų, nujaučiau, kad ši naujiena jį gali įsiutinti.
Dabar jau neišvengsi apkaltos, jei visi pasirašys, viršininkas vėl nukreipė žvilgsnį į parašų  rinkimą.
Būtinai visi turi pasirašyti?
Taip, tokia tvarka.
O jūs pasirašėte?
Man nereikia, aš čia tik tvarką prižiūriu.
Tada aš trumpam atsiprašysiu, ir norėjau apeiti savo sargą, bet jis sustabdė mane:
Negaliu leisti, tau nevalia su niekuo bendrauti, kol nebus baigta parašų rinkimo procedūra.
Apmaudžiai žvilgtelėjęs į minią, išvydau atsiskiriančią nuo jos Lady Gagą, ji judėjo link manęs. Norėjau paklausti, ar ji jau pasirašė, bet mergina, lyg atspėjusi mano ketinimą, neigiamai papurtė galvą, ir aš šūktelėjau jai: Ačiū, mama.
Tylėk, užbliovė viršininkas, tau negalima bendrauti, ir atsigręžęs į Lady Gagą nuvarė ją šalin. Bet aš buvau laimingas, žinojau, kad bent vienas žmogus pasaulyje neišdavė manęs, žinojau, kad esu kažkieno mylimas.
Aš noriu į tualetą, ramiu balsu pasakiau sargybiniui.
Gerai, palydėsiu tave.

Aš iš tikrųjų norėjau myžti, todėl prabudau. Jau buvo šviesu, kambaryje tuščia. Dar vis jaučiausi girtas, rankos drebėjo. Tualete atsisėdau ant unitazo, ir (o, siaube!) pajutau nežmonišką skausmą šlapindamasis. Tuoj išbėgau į virtuvę ir šviesoje pamačiau iš varpos tekančius pūlius. Nukračiau juos į kriauklę ir ten pat sukandęs dantis baigiau šlapintis. Žinojau, nors anksčiau su tuo nesusidūriau, kad užsikrėčiau triperiu, esu skaitęs venerinių  ligų požymius internete, lyg nujausdamas, kad kada nors man jų prireiks. Taip pat žinojau, kad man būtinas penicilinas.
Prakeikta kaimietė, triperio platintoja! Dar ir mano sūnų (tpfu! koks jis sūnus, reikia išsiblaivyti), mano naują bičiulį užkrėtė, nors jis apie tai sužinos tik po poros dienų, mažiausia. O gal jis naudojo gumytę, tada apskritai sausas išlips iš to malonumo? Ką dar ji paženklino šiuo virusu? Apsaugininkas tikriausiai neužsikrėtė, turėjo proto nelįsti į tą užnuodytą šulinį. Ir ko man prisireikė būtinai ten įkišti savo galvą, galėjau ir aš ramiai leistis nučiulpiamas. Prakeikimas!
Tada toptelėjo, kad būtinai turiu nueiti pas ją ir išgauti gydymui reikalingų finansų. Skubiai apsirengiau savo naujus (!) drabužius ir ketinau išeiti, bet lauko durys buvo užrakintos. Kęstutis mane įkalino! Nenorėjo prarasti įtakos man? Gal jis įformino mane pirmuoju nelegalu savo įmonėje „Geri namai“?  Negi juokais pasiūlytas scenarijus pildosi man pačiam? Buvo juokinga ir kartu graudu.
Apieškojau kambarį ir virtuvę, dėl visa ko patikrinau ir vonią, bet rakto niekur nebuvo. Taigi jo ir negalėjo būti, juk jis mane užrakino. Tada nusprendžiau pabėgti per langą, pasilikti to apsišaukėlio valioje nebuvo jokio noro.
Atidaręs virtuvės langą, pamačiau, kad ligi žemės tėra tik kokie keturi metrai, be to, po langu, matyt, buvo darželis, žemė supurenta ir iš pažiūros minkšta. Taigi, mano padėtis nebuvo beviltiška. Bet prieš pabėgdamas norėjau palikti kokį nors savo protesto ir nepasitenkinimo ženklą. Dairiausi po kambarį, galvodamas, ką čia tokio nepadoraus iškrėsti, norėjosi prirašyti ant sienų keiksmažodžių, bet niekur nesimatė jokios rašymo priemonės (tuo pačiu tikėjausi nepamatyti panaudotų prezervatyvų, ir iš tikrųjų jų nebuvo, vadinasi, ir mano pasekėjas neišvengė užkrato, žinos, kad nevalia lįsti į svetimą daržą (( kartu toptelėjo – gal ir mane Dievas nubaudė, kad įlindau į apsaugininko valdas?)),  tad surinkau iš visų kampų besimėtančias žvakeles, jų buvo keturiolika, ir, visas sustatęs ant kambario palangės, uždegiau. Atrodė įspūdingai. Bet pykau dar ir dėl to, kad šį kartą sūnus Kęstutis nepaliko man nei lašo pagirių ir savo šlykščių cigarečių. Todėl pripyliau į visus puodelius ir indelius, kokius tik radau, vandens ir sustačiau juos ratu ant stalo, gaivinkis, vergvaldy.
Paskutinį kartą apžvelgęs pastarųjų dienų savo buveinę ryžausi šokti, tik turėjau palaukti, kol gatvėje neliks praeivių, nes iš šalies atrodytų įtartinai, jei kas mane pamatytų šokinėjantį iš antro aukšto. Nutaikęs palankų momentą, ilgai nesvarstęs liuoktelėjau pro langą. Žemė tikrai buvo minkšta ir aš nei kiek neužsigavau, tik truputį susitepiau kelnes ir rankas, kuriomis atsirėmiau į lysvę. Čia pat gulėjusioje vonelėje nusiploviau rankas lietaus vandeniu ir pasukau gatve link prekybos centro.
Savo gražuolę radau kaip įprasta – informacijoje. Pastebėjau po akimis tamsias dėmes, žvilgsnis buvo apsiblausęs, matyt, mergužėlė vėl gerai paūžė šią naktį.
Duok porą litų ir cigaretę, tiesiai išdrožiau, aš būsiu kieme.
Ji buvo kiek nustebusi, bet padavė ko prašoma. Aš nusipirkau alaus ir apėjęs krautuvę prisišliejau prie rampos. Godžiai gėriau alų ir traukiau dūmą. Ji tuoj išbėgo pro sandėlio duris.
Kodėl tu čia, jis gi tave užrakino? mačiau, kad ji kažko išsigandusi.
Tai ką, aš jam koks vergas, kad turiu užrakintas sėdėti?
Jis sakė, kad tu turi atidirbti jam. Toks jūsų susitarimas, atseit, tu jam skolingas. Aš pagalvojau, gal dėl to, kad jūs...
Ką mes?
Mačiau, kad naktį jis buvo pas tave. Aš apsimečiau, kad miegu.
O velnias! pasibaisėjau. Tai ten buvai ne tu? Na ir gerai, dabar tegul paspringsta tavo triperiu.
Kokiu triperiu, ką tu kalbi?
Gal nori pamatyti? Tu sergi mergele, aš šiandien nusimyžti negalėjau.
Ji visai nusiminė.
Taip, tu ligonė, vaikštantis užkratas. Mano reikalas mažas, daryk kaip nori, bet pristatai man čia staigiai penicilino ir švirkštų, jei nori be skandalo išsisukti. Nežinau, ką pasakys tavo apsauginis, jeigu aš jam savo birką parodysiu.
Gerai, aš pasistengsiu gauti mūsų vaistinėje. Ten žino apie mano sergantį tėvą. O ką tu darysi? Jis gali grįžti. Ką man jam sakyti?
Iš tikrųjų dabar šiek tiek išsigandau: jeigu jau manosi turįs į mane kažkokias teises ir dar tas degantis altorius jo namuose galėjo nejuokais žmogų įsiutinti, o aš nesijaučiau fiziškai už jį pranašesnis, apskritai nemėgau smurto, todėl suvokiau, kad susidūręs su juo jau būsiu pralaimėjęs, net nespėjus mums ištarti nei žodžio. Suvokiau, kad negalėsiu priešintis jo valiai. Tai buvo bjauru. Reikėjo bėgti.
Mano eksperimentas persikelia į Amsterdamą, leptelėjau  ir tik paskui supratau, kodėl taip pasakiau. Vasarą su keliais draugais buvau nukeliavęs iki šio miesto autostopu ir man ten labai patiko, todėl nesąmoningai dabar pasirinkau šią judėjimo kryptį.
Aš važiuosiu su tavimi, tu juk įtraukei mane į savo eksperimentą.
Bet tu susidėjai su mano mokslinio darbo vadovu.
Ar aš galėjau atsisakyti? Tu buvai smigęs, kai aš atėjau, mes gi buvom susitarę, kad po darbo aš ateisiu. Jis mane prigirdė, o paskui aš jo išsigandau. Be to, jis paėmė mano dokumentus, kaip užstatą, kad vakare grįšiu, todėl man nėra ko prarasti ir aš galiu tuoj pat bėgti kartu su tavimi. Tu galėsi pakeliui pardavinėti mane tolimųjų reisų vairuotojams.
Neblogai, o kaip tavo tėvas?
Šiuo metu aš galvoju tik apie tave.
Šiuo metu aš pagalvojau, kad ji visai nieko.
Bet turėsi pamiršti savo vardą, nuo šiol aš tave vadinsiu Lady Gaga.
Man patinka. Tu pabūk čia, aš gausiu vaistų, po to paprašysiu apsauginio mašinos, kartais jis man ją duoda, pasakysiu, kad tėvui blogai, ir paimsiu iš kasos truputį pinigų kelionės pradžiai. Neketinu daugiau čia sugrįžti, todėl nieko tokio, jei kažkiek visus apvogsiu, juk ir jie, darbdaviai prakeikti, mus kasdien apvaginėja.
Su mašina mes galėtume bent iki Lenkijos nukakti, o ten palikti ją kokiame nors mieste. Tu tikrai gali man padėti, sukis greičiau, aš čia palauksiu, jau buva