Kažkoks kitoks čia atvejis---
iltiniai dantys neilgėja bet siurbiam
kas tik pulsuoja slapta įsisukę tamsoj:
plazdėjimą nakčia leidžiamo aitvaro
didumo sulig dangus- nė nepamatysi
jei ne vaikiškas vyrų krykštavimas-
siurbiam upės virpančius ratilus kurie
priartėję skamba vėsiomis dainomis
neįžiūrim bet spėjam kad kitapus  
sėdi moterys mergaitiškai drovios
besidengiančios tamsa nuogumus.
Siurbiam arčiausiai esančią gyvybę
nes tarp laiko kai nėra klausimų
ir nereikia atsakymų ir tarp laiko
kai pavargusi siela atsidusdama
paskleidžia rūką aplink veidą---
tą trumpą akimirką norisi viską
kas taip tikra atvira ir laikina
brangakmeniais lyg freską sudėti
veide kurio juk niekad nepamatysim
tik veidrodžiuos atspindžiuos nes žmogus
juk sukurtas save tik nujausti kai oda
susigėdusi atvirumo įkaista rubinais.