Nepasotinamas alkis mylimo...
Nieks neatstoja - akių, žodžių,
Jausmų muzikos, grojančios širdies.
Alkis buvimo, kalbėjimo, tylėjimo,
Toks neaprėpiamas troškulys,
Rodos suaižės laukimo sienos,
Sutrūkinės atstumai, ištips laikas.
Prapuls žemė ir dangus -
Stuksės laikrodžiu širdys tyruose.
Net žvaigždės nublanks
Prisilietimo spindėjime...
Tokia nenuglostoma trauka laukime,
Kai nublanksta šešėliais supantys.
Ausų būgneliai gaudo tolimu aidu
Ištartas mintis, kai akys fiksuoja
Tik pažįstamus bruožus, nieko daugiau.
Nenumaldomas troškulys,
Minioj nerasti vieno, vienintelio.
Beviltiškas blaškymasis tarp siluetų,
Tolstančių, besidriekiančių metų eisenoj.
Bruožai...ach bruožai - jie blanksta,
Atsikartojančių rudens miglų saugomi.
Pavieniai žodžiai primena:
Tu kažkada atėjai - širdies šaukiamas...