naktis prisliuogė tyliai
su vėjo kvėpavimu
ir išmetė snaudžiančią tylą
uždegus žibintą
it žvakės lingavimu
sustingus pakilo
virš šilo
tyla nustelbė viską –
ir paukščių graudenimai
ir mintys pakilo į dangų
pakibus tyla
ir tik tavo
maldavimai
mėnulis nuo jų
jau pražilo
sustok paklausyki
į ausį tau šnara
ir laižo akis
mėnesiena
taip jautriai
taip švelniai
taip niekas nedaro
ir audrina
širdį ne vieną
sieloj daros kažkas
nors stovi sustingus
prikaustyta girnom
užspausta
tik kraujas greitėja
visai nevalingai
palieki rasom
tu nuprausta
ir rausvas šešėlis
nuslinkęs į kampą
gaivina per naktį viliotą
tą sielą neramią
žvaigždele paremta
šešėliais juodais
užsapnuotą

jau rytas prašvito
ir dingo stebuklas –
garuojančios rasos
nuo lapų
tik vėjas rytinis
toks jaunas padūkęs
iš svetimo mylimu tapo