Tai buvo vienišas žmogus, klaidžiojantis pustuštėmis miestelio gatvėmis. Niekas nežinojo, kas jis ir iš kur. Dažnai, užsimetęs ant pečių kuprinę, išnykdavo iš akiračio ilgesniam laikui. Visokių kalbų teko išgirsti. Vieni jį gyrė, kiti teigė už  juodus darbelius cypėj tupėjusį. Apkalbos nutilo, kai miestelėnai pamatė jį iš po ištaigios mašinos ratų traukiantį mažą sumaitotą šunytį. Ilgai vyriškis slaugė ligoniuką, kol pagaliau pasirodė gatvėje su nuostabaus grožio kalyte Zaira. Pagarba buvo abipusė.
             Po daugelio metų  vėl pamačiau tą patį žmogų. Jis žilut žilutėlis krypavo pasiramsčiuodamas lazdele, o ištikimoji draugė  pėdino šalia, pamiršusi jaunatvišką siautulį. Šarmotas kailis, netekęs kerinčio blizgesio, dvelkė nuovargiu. Rūku aptrauktos akys sekė šeimininko gyslotą ranką, tvirtai laikančią trumputį pasaitėlį. Link manęs artinosi ori, laiko dantų paženklinta senatvė. Vienas Dievas težino, kiek dar užtruks ši ilga, du gyvenimus jungianti kelionė.