Sumedėjau ne kartą. iškėlus į dangų rankas,
Težinojo tik naktys, kaip aš tyloje medituoju,
Kaip blaškaus po dausas, nesurasdama niekur tavęs
Ir kaip leidžiuos subliuškus į rudeniu apglėbtą gojų.

Ten ant mažo suoliuko suradus vėjuotas drauges
Be jokių sakinių prie Vienatvės Svaigios prisiploju.
Jos man įpyla drumzlino juoko į laiko taures –
Aš kartu blyškią naktį po nerimo mišką klajoju.

Kol susigūžia rytas į mažą puodelį kavos
Ir išnyksta į nebūtį nermigos mano bičiulės.
Aš žinau - nieks manęs melagingom giesmėm nepaguos,
Nes savųjų naktų nevyniosiu į baltą drobulę.