Pasroviui
ledinio užmiesčio vėjo
nutupdytas
skrodžiu stiklo marias
ir pulkai
tiek daug prikentėję
   esu jiems ramybė.

Paliestas žvilgsniu -
tik rąstas nutūptas žuvėdrų
juodulys paskutinis
džeržgiančio bežievio  (koto)
atskirtas nuo kranto
tikrąjį vardą
karalijon nesu.