Senelis labai mėgo keliones, bites ir sodą. Laikas bėgo. Jėgos seko,  kelionės liko tik prisiminimuose. Visa paguoda – bitės ir sodas. Pagaliau ir bites teko perleisti jaunesniems, o  į sodą tik lazdele pasiramsčiuodamas retkarčiais užklysdavo. Niūrios atėjo dienos. Staiga užgriuvo baisus nuovargis, net miegas nepajėgė atstatyti jėgų, o  paskui pajuto ir niekuo nenumaldomą skausmą. Gydytojai surado auglį, didelį, išsikerojusį, visas kepenis apėmusį. Operacija jau buvo tolygi mirčiai. Senelis viso to nežinojo ir manė, kad senatvė jį į ožio ragą riečia. Gal ir gerai. Kol paėjo, vaikščiojo po kambarį. Kai kojos nustojo nešiojusios, pasinėrė į svajonių pasaulį. Nekantraudamas laukdavo manęs, iš mokyklos pargrįžtančios.
Gruodis kaip niekad speiguotas. Sniego vėpūtiniai siekia palanges, kaminuose ūkauja pūga. Šiandien senelis ypač neramus, vis klausinėja ir klausinėja mamos, kada pareisiu. Vos spėju nusipurtyti sniegą, senelis jau ir moja man pirštu. Prieinu.
- Nuvesk, dukra, mane į sodą,- tyliai paprašo.
Pasimetu. Kaipgi aš jį ten nuvesiu? Bet greitai susitvardau. Atsisėdu ant lovos krašto. Paimu gyslotą sudiržusią bočelio ranką ir sakau:
- Eime.
Mes vaikščiojame nuo obels prie obels, raškome saulės spindulių pritvinkusius obuolius, ragaujame ir šypsojomės. Oi, kaip gera mudviem keliauti per vaisiais ir medumi kvepiančią karaliją!
- Pritūpkim ant pievelės. Mažumėlę kveptelėsime,- sunkiai alsuodamas tarsteli senelis.
Atsisėdame. Giliai giliai įkvėpęs oro, senutėlis priduria:
- Ačiū, vaike. Kelionė buvo nuostabi.
Jaučiu, ligonis vis silpniau kvėpuoja. Laikau vėstančią senolio ranką, bijau net prasižioti. Kai mama atskuba su degančia žvake, mano palydovas jau keliauja per balta drobule apsisiautusį pasaulį. Ten, kur amžinai žydi sodai, kur žemiškosios  kančios netenka galios.