Motinai jis atidavė kažkokį laišką. Pasirodė, tėvą sužeidė ir pargabeno į Maskvą. Jau sekančią dieną mama išvažiavo pas jį. Manęs neėmė, likau viena. Tiesa, tada jau draugavau su vaikinu. Susitikinėdavome su juo – nekaltai, neperžengdami jokių padorumo ribų. Tiesiog plepėdavome, kartu klausydavome muzikos, susikibę už rankų vaikštinėdavome nediduko parko alėjomis. Atsisveikinant, pasibučiuodavome. Keista, bet ir jam, ir man šito pakakdavo. Mums tiesiog buvo gera dviese. Ir tuomet, likusią visai vieną, Kolia mane guodė, ramino ir vis įrodinėjo:
– Viskas bus gerai. Nesijaudink. Karas yra karas. Kam nepasitaiko po dušmano1 kulka pakliūti. Pamatysi, tavo tėvas greit pasveiks ir taps didvyriu.
Kolia pats troško greičiau išeiti į armiją ir pasiprašyti savanoriu į Afganą. Tada karininkų šeimose tai buvo madinga ir daugelis berniukų svajojo apginti tėvynę, mindami svetimų kraštų žemę.
Ta šeštadienio popietė niekuo nesiskyrė nuo kitų dienų. Puikiai paplaukiojusi treniruotės metu, neskubėdama prausiausi duše. Plaukiodavau ilgiau už kitas mergaites, todėl paprastai draugės išeidavo manęs nesulaukę, o aš likdavau viena. Taip atsitiko ir šįsyk. Staiga, netikėtai, plačiai atsilapojo dušo kambario durys ir jose išvydau į mane įsistebeilijusį, visiškai nuogą, savo plaukimo trenerį – jauną vyruką, kuris tik kokia dešimčia metų buvo vyresnis už mane. Treneris plačiai šypsojosi. Nekartą ir anksčiau jis rodydavo man dėmesį: tai lyg atsitiktinai apglėbdavo, tai už rankos paimdavo, pašnekindavo, arba įsispitrinęs, veriančiai tyrinėdavo mano šlapią, tik plonyčio maudymosi kostiumėlio slepiamą mergišką kūną. Tačiau niekada į tai nekreipiau dėmesio. O dabar...
Mano rankos pačios uždengė nuogas krūtis. Jaučiau, kaip iš gėdos raudoniu užsiplieskia skruostai.
– Ingut, labai jau tu žavi, – pagaliau, tebesišypsodamas, prašneko treneris, perrėkdamas net iš dušo besiliejančio vandens pliuškenimą, ir ryžtingai žengė prie manęs. – Jau seniai man patinki. Aš noriu tavęs. Eikš, mažyte...
Trauktis nebuvo kur. Žengiau porą žingsnių atatupsta ir atsirėmiau nugara į šaltą, šlapią betoninę sieną. Baimė kaustė mintis ir užgožė gėdą. Staiga, kaip išgąsdinta katė, puoliau į priekį. Atstūmiau savo garbintoją ir buvau bepasprunkanti pro atdaras dušo kambario duris, tačiau kelią pastojo netikėtai tarpdury atsiradęs trenerio draugas, kurį kelis kartus buvau mačiusi treniruočių metu. Įsibėgėjusi patekau tiesiai jam į glėbį. Jis tvirtai sugriebė mane savo raumeningomis rankomis ir grubiai stumtelėjo atgal.
– Kur tu skubi, zuikuti? – Išgirdau pašaipų jo balsą. – Neskubėk, mes norime, kad paįvairintum mūsų vyrišką kompaniją. Tu juk nieko prieš? – Vaikinas bjauriai kvatojosi. – Cielkos2 čia nevaidink, davai, davai, skėsk kojytes, rodyk užpakaliuką...
Aš parslydau ant šlapių grindų, parkritau aukštielninka, ir skaudžiai trenkiausi pakaušiu į dušo kabiną. Tuoj pat pajutau, kaip tvirtos ir bjaurios rankos stveria man už kojų. Treneris buvo pirmas. Jo draugas, skaudžiai suspaudęs, laikė aukštyn užriestas, išskėstas mano kojas, o treneris užvirto savo sunkiu, raumeningu kūnu ant manęs. Jutau bjaurų alkoholio, cigarečių ir neplautų dantų smarvę. Jis laikė tvirtai suspaudęs mano riešus, bučiavo lūpas, nuogą krūtinę, pilvą ir sunkiai, trūkčiojančiai šnopavo tiesiai man į veidą. Po to savyje pajutau veriantį skausmą. Nebegalėjau nei priešintis, nei šaukti. Ašaros ir skausmas užspaudė gerklę ir atrodė tuoj pasmaugs. Tik kūkčiojau ir stengdamasi be žodžių išmelsti pasigailėjimą, įnirtingai muisčiau galva. Deja, tai buvo naivu ir neįmanoma. Paskui jie pasikeitė. Dabar jau treneris laikė suglebusias, išskėstas mano kojas, o jo bičiulis toliau mane prievartavo ir kankino.
Nejutau nieko: nei šaltų, kietų grindų, nei vandens, kuris tebesiliejo iš dušo čiaupo beveik ant galvos. Net skausmas kažkur dingo. Liko tik baimė ir baisi gėda... Baisi gėda...
Patenkinę gyvuliškus poreikius, iki valios prisisotinę manimi, prievartautojai atsistojo ir palikę mane sutryptą gulėti ant šlapių grindų, susiruošė išeiti.
– Tu tikrai buvai faina, – braukdamas nuo galvos vandens lašus, vėl šypsodamasis, pasakė treneris. – Niekada tuo neabejojau, o dabar visiškai įsitikinau. Malonu mylėtis ne su kurva. Jei dar užsinorėsi – ateik, mes visados tavo. – Jie tyčiojosi.
Užsidengiau apmaudo bei pykčio svilinamą veidą ir pamiršusi bet kokią gėdą, apsivertusi ant šono, susiriečiau į kamuoliuką. Dabar jau buvo viskas vis viena. Kažkas nutrūko, kažkas dingo, kažko netekau ir be baimės galėjau mirti.
– Nesugalvok kam nors leptelti, kaip puikiai pasismaginai, – jau išeidamas, atsigręžęs, nuo durų metė trenerio draugužis. – Visiems papasakosim kaip pati prie mūsų klijavaisi. Tavo Kolkai pirmam. – Kiekvienas jo žodis atrodė kaip spjūvis į veidą ir it peiliu rėžė skaudančią širdį pusiau. – O paskui, pati žinai, kas nutinka tokioms kekšėms kaip tu. Praleisim per visą divizioną, o ryte ras apvafliuotą3 lavoną sąvartyne. Čiurkų čia daug... Jiems nėra skirtumo ką dulkinti: tave ar išaką4. Žiūrėk, paukštyte, saugok savo užpakaliuką ir nepamiršk apie mus...
                Inga nutilo ir atsisėdusi, pasižiūrėjo į Astą, kuris tebegulėjo užsimerkęs, tačiau nemiegojo, o įdėmiai klausėsi netikėtos išpažinties.
– Tau neįdomu? – nežinia kokio atsakymo tikėdamasi, paklausė mergina.
Klausimas privertė Astą atsimerkti. Jis įsistebeilijo į Ingą. Merginos akyse tyvuliavo ašarų jūra.
– Neįdomu? Ne, man labai įdomu. Pasakok. Tik manęs, galbūt, niekas neišmokė kitų išklausyti taip, kaip tai įprasta daryti. – Astas vėl paėmė Ingos ranką ir trūktelėjęs prie savęs, pažvelgė jai į akis. – Aš nemoku užjausti, nemoku gailėti... Kodėl man tai pasakoji?
– Nežinau. – Mergina nežymiai trūktelėjo sulysusiais pečiais. – Kodėl?.. – Ji nutilo ir vėl atsigulė į savo vietą, šalia Asto. – Tu labai keistas, Astai, – prakalbo ji, – žiaurus ir geras. Du visiškai nesiderinantys bruožai. Tu juos turi abu ir esi neapsakomai unikalus. – Jie pirmąsyk pasijuto esą vieni du ir pirmąsyk ėmė viens kitą pažinti visai kitu aspektu nei iki šiolei. Tik dabar šioje tvirtoje moteryje Astas sugebėjo pastebėti ne vien storžievį karį, bet ir žavią merginą. – Kodėl tau tai pasakoju? – Kol Astas mėgavosi netikėtu atradimu, Inga tęsė toliau: – Tikrai nežinau... Tiesiog šiandien kažkodėl neapsakomai norisi išsipasakoti. Galbūt tai artimos mirties nuojauta. Galbūt...
– Ne, tu tik pavargai. Perdaug pavargai.
– Galbūt. Galbūt...
– Tačiau aš neatsilyginsiu tokiu pat atvirumu. Inga, mano gyvenimo smulkmenų nežino niekas. Jos perdaug menkos, kad kažkam jas pasakočiau.
– Galbūt... Bet man jų nereikia... Pasilik jas sau. Aš irgi nemėgstu murkdytis svetimų gyvenimų liūne, nors kartais noriu, kad išklausytų manęs. Esu egoistė, ar netiesa?
Inga apsivertė ant šono ir kaip niekada anksčiau, meiliai prisiglaudė prie Asto. Jos ranka nusileido ir ilsėjosi ant plačios jo krūtinės, kurioje garsiai daužėsi širdis. Tokiais artimais jie dar niekada nesijautė. Staiga, lyg išsigandusi, kad taps nebeįdomia, Inga grįžo prie nebaigtos pasakoti autobiografijos.
– Nežinau kiek laiko stovėjau po šaltu dušu. – Nevengdama smulkmenų, ji pasakojo savo gėdingą istoriją toliau. – Vanduo liejosi ant manęs, čiurkšlėmis ritosi plaukais, tekėjo nuogu kūnu, bet niekaip negalėjo nuplauti ką tik patirtos gėdos purvo. Laikas sustojo ir nebeturėjo prasmės, lygiai taip pat, kaip prarado ją ir gyvenimas. Jis nutrūko, baigėsi, nebeegzistavo... Gėlė visą kūną – ir iš išorės, ir iš vidaus. Jaučiausi suakmenėjusi ir virtusi negyva statula, sausa mumija. Mintys mirė, to paties geidė ir kūnas.
Kaip baisiam sapne, nieko neprisimindama, vis tik grįžau namo. Tačiau namai irgi buvo šalti ir tušti. Manęs niekas nelaukė, niekam negalėjau pasiguosti, iš nieko negalėjau išgirsti raminančių žodžių, negalėjau gauti patarimo. Klausimus skleidė nežinomybė, o atsakymus naikino padrikos, sustingę mintys. Jei gyventi – tai kaip? Jei mirti – tai kada?
Savaitę visai nėjau iš namų. Kolios paprašiau, kad neateidinėtų. Supratau neišvengsianti jo klausimų ir nesugebėsianti nutylėti to, ko nebebuvo įmanoma pakeisti. Baisiausia gėda slėgė širdį ir net neįsivaizdavau, kaip galėčiau apie viską kažkam papasakoti, o Koliai – tuo labiau. Mes nė karto nesimylėjome. Aš svajojau, kad jis bus pirmuoju mano vyru, o tie niekšai net šią svajonę atėmė. Visi galvojo, kad pergyvenu dėl tėvo. Taip niekam ir nepapasakojau savosios bėdos.
Net du kartus stovėjau ant taburetės su kilpa ant kaklo. Stovėjau virpančiomis, per pakinklius linkstančiomis kojomis ir žvelgiau į save dideliame veidrodyje, tačiau mačiau ne save, o tuos du niekšus, kurie iš manęs atėmė gyvybę dar tebesant gyvai. Jie vėl ir vėl mane prievartavo, vėl ir vėl tyčiojosi... Jaučiau jų alsavimą, jų rankas ant savo kūno. Jutau tą patį veriantį ir mano įsčias draskantį skausmą, bet... Tereikėjo koja stumtelti taburetę ir visos kančios akimirksniu galėjo baigtis, bet... Bet neužteko drąsos, o gal perdaug mylėjau gyvenimą. Keikiau save už bailumą ir raudojau atsisėdusi ant tos pačios taburetės, o kilpa siūbavo virš galvos ir viliojo, viliojo, viliojo... Deja, tada aš tikrai išskydau ir pasirodžiau esanti silpnavale. Net mirti nesugebėjau kaip pridera. O mirtis stovėjo taip arti... Velnio siunčiamas išganymas kabojo virš galvos, tačiau ir vėl „bet“. Bet, bet, bet... Kilpa liko kaboti tuščia, o aš klūpojau po ja ir meldžiausi, niekaip nesuprasdama ko prašau Dievo.
O dar po poros savaičių grįžo motina su tėvu. Tėvas sėdėjo invalido vežimėlyje ir negalėjo pajudinti nei rankų, nei kojų. Net kalbėjo sunkiai.
– Mama, tėtis nepasveiks? – patį pirmąjį vakarą paklausiau motinos, po kelionės spėjusios atsipalaiduoti ir apgirsti.
Kurį laiką ji tylėjo, tačiau mačiau, kaip paraudę jos akys prisipildo ašarų. Atsakymą supratau be žodžių, daug anksčiau, nei ji prašneko.
– Ne, – pagaliau išgirdau trūkčiojantį mamos balsą. – Iš žemiškųjų kančių jį išgelbės tik Dievas, kuomet pasiims pas save. Granatų skeveldros sukapojo jam stuburą. Gydytojai sakė, kad ilgai jis negyvens...
Kartą, kada vaikštinėjau po parką priešais save stumdama invalido vežimėlį kuriame nejudėdamas, kaip mumija, sėdėjo tėvas, jis sunkiai, sukaupęs visas jėgas, vos girdimai ištarė:   
                – Atleisk, dukrele, kad taip viskas išėjo... Aš nesugebėjau pateisinti tavo vilčių. Tačiau ten tikrai vyksta karas. Ten tikrai žūsta žmonės. O man nepasisekė...
– Tėti, tu žudei? – tada paklausiau aš.
– Taip, žudžiau, – sunkiai judindamas lūpas, atsakė jis. – Žudžiau... Kitaip ten neįmanoma. Kare, dukrele, gyvenimas įgauna prasmę tik žudant. O ten vyksta karas...
Tėvas gailėjosi likęs gyvas. Jis tapo gyvu lavonu. Motina gėrė dar daugiau. Visa rūpesčių našta gulėsi ant mano nepatyrusių pečių. Žinau, taip negalima sakyti, bet, laimei, gydytojas nemelavo ir tai trūko nelabai ilgai. Vieną rytą atsikėlusi, motina rado jį jau sustingusį. Ramut ramutėlis tėvas ilsėjosi, tarytum miegojo, bet nebekvėpavo. Neleidęs ilgai kamuotis, Dievas suteikė jam amžiną poilsį. Atidavęs gyvybę už taip vadinamą Tėvynę, kurią gynė tolimoj, svečioj šaly kovodamas su savo laisvę ginančiais duchais, dabar jis gulėjo ramus ir išsigelbėjęs iš kvailo kančių pasaulio nelaisvės. Tėvas šventė pergalę. Ne, ne prieš duchus. Tai būtų buvęs perdaug primityvus triumfas. Jis seniai svajojo mirti ir dabar sugebėjo tai padaryti.
Laikas viską išblukina, ištrina, sumenkina. Jis slenka lėtai, kartais lekia šuoliais... Tik tėvo daiktai, senos fotografijos ir pačiam miestelio kapinių centre supiltas kapas su paminklu, ant kurio puikavosi didelė, raudona žvaigždė, priminė iškeliavusį iš šių namų amžiams, kaip paskui paaiškėjo, Tarybų Sąjungos didvyrį. Gaila, šito jis nebesužinojo, nors vargu ar tai galėjo palengvinti egzistavimą, nes gyvenimo grąžinti nebesugebėjo niekas. Genama laiko, prislėgta tėvo netekties, pamažu užsimiršo ir mano pačios patirta skriauda. Ji sumenko, nublanko ir tapo jau visiškai nebeaktualia, nes gyvenimas darė kitas, dar skaudesnes žaizdas.
Baigiau vidurinę ir dirbau gamykloje. Vieną vakarą grįždama iš darbo, rudeniniais lapais nuklotoje parko alėjoje, kurį kirsdavau skersai, taip trumpindama kelią namo, sutikau tą patį plaukimo trenerį. Jie buvo trise. Treneris žengtelėjo prie manęs ir pratarė:
– Seniai nesimatėm, zuikuti. – Jo balsas skambėjo lipšniai, bet bjauriai. – Matau, tapai dar gražesne. Paplaukioti nebeateini... Tu juk taip mėgai plūduriuoti baseine... Žinai, kartais tavęs ilgiuosi. Tikrai, nejuokauju.

1 Dušmanas – afganų kovotojas (liaud.; žarg.).
2 Cielka – nekaltybės nepraradusi mergina (žarg.).
3 Apvafliuota – ištepta sperma (žarg.).
4 Išakas – asilas (žarg.); asilų rūšis (aut.).