Palikau savo sielą prie sienos,
Stebinčią nebyliai mane.
Tarsi dydį aktorių ant scenos
Nežinomam jam vaidmenyje.
Nedrasūs judesiai, net pirštai dreba,
Akys dar užmerktos vakaro tamsoj.
Prie pilkų langų šešėliai šneka,
Kad magija išblėsianti rytoj.
Ak, siela, amžinas žiūrove!
Ką toliau daryti man pasufleruok.
Protas nori prisiimti šlovę,
Bet kovoje tik tu nepasiduok.
Kas sprendžia laiko galimybes
Į širdį smeigti melo durklą?
Ką reiškia jam ištikimybė,
Kai vis greičiau rodyklės juda?
Bet pasibaigus pirmam veiksmui
Nebus gėlių, aplodismentų.
Pasidaviau aš meilės geismui
Taip sielos pralošiant eksperimentą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2010-11-15 23:16:33
Yra įdomių blyksnių. Tik siūlyčiau atsisakyti teatro-spektaklio paralelės - ji jau tapus klišine. Jūs galite sugalvoti savo, naujai.
Anonimas
Sukurta: 2010-11-13 16:02:02
Man gana sunkiai skaitėsi. Siužetas įdomus - dėmesį patraukia, bet dar reikėtų nemažai vietų peržvelgti. Pvz. paskutinė eilutė - mano akimis kažkodėl labai jau gremėzdiška.