“Vakarėjantis takas per akmenis. Degina kojas
  apledėję skardiniai dagiai. Nežinia kur nuves.”
                    Vl. Šimkus “Išėjimas iš rojaus”
                    
Matyti ir gėrėtis, ir nieko neklausti.
Visi sakymai atodūsyje užstringa.
Už nuskirtos ribos norisi nubristi,
Pažvelgt akies krašteliu, įsitikint:

Nutrukusi styga surišta, bet ar skamba? -
Kas įsigyta ir kas laikina Žemės pūkais prislėgus.
Mirties glėbys tarsi keitiklis: kasdienybę į šventę
Tam, kas ne mano, išgrynintam nebūties rėčiais.

Esu vienas be atramos iš šalies ir be žodžių,
Vienui vienutėlis akistatoj prieš gęstantį Estintį,
Taip aštriai visais pojūčiais į mane įklimpusį,
Koks jis bebūtų, aš kažką privalau dar galėti.

Dar esu, dar vis alkstu, dar vis nerimo sklidinas,
Aš tas indas, kuriame pojūčiai mįslingai persilieja į žodį.
Stoka ir geismas - slaptinga dovana būti, broli kirmine,
Tu irgi  indas, kuris būnant šviesos keisti negeidžia.

Blaškos ženklai, jausmų šešėliai, o ne gyvos būtybės,
Beaistris obuolys ant bevaisio medžio kabo.
Taip nebūtis į čia atslinko, suglamžo pridėmėtą lapą,
Išblunka dėmės, gęsta spalvos – iš būties jau neliko nieko.

Į Edeno sodus savos vienatvės nekeisiu.
Nėra ir negali būti kelio be nebylios pakelės.
Nėra amžino grožio, žiedo ir vaisiaus be geismo –
Rymantis kismas, netesėto pažado liūdesy ilgesys.

Yra, kas dar likę, prie gęstančio ugniakuro,
Toks pilnas, pilnesnio nebūna, atradus
Tenka prarasti, kas niekad nebuvo mano
Ir kas niekad nebus – iliuzinis žodžio skambesys.