Aš apsvaigstu tavim
kiekvieną vakarą
nors manimi seniai nebetiki
išdavusi judėjų penktą dieną
švenčiu fatališką kemsynų dievą

Mane išgano lūkesčiai
ir prielaidos
atšalę lūpos gundo mėnesienoje
aklus kitatikius prabilusius prieš vakarą
apie stabus kurių jie nebepakelia

tu nuganai mane
kiekvieną rytmetį
žaliais atolais kvepiančiu alsavimu
net jei atrodo kad tavim pasitikiu
nepasikliauki žmogišku gyvenimu

Aš nenusižengiu dievams
ir pusdieviams
juose dar gyvas žmogiškasis pradas
esu tamsa tikėjimus sugundžiusi
šalta ugnis ir karštas vėjų ledas